Ketverius metus trukęs tyrimas Namibijoje ir Botsvanoje parodė, kad liūtų ir hienų santykiai nėra tokie vienareikšmiai, kaip įprasta manyti. Hienos nuosekliai traukėsi nuo liūtų, o liūtų patinų judėjime išryškėjo tendencija artėti prie konkurentų. Kodėl gyvūnai taip elgiasi, mokslininkai dar aiškinasi.
Daugeliui savanos vaizdas atrodo savaime suprantamas: liūtas sumedžioja, o hiena laukia progos pasisavinti jo laimikį. Tokį įspūdį sustiprino ir animacinis filmas „Liūtas karalius“, kuriame hienos įsiminė kaip klastingos, triukšmingos ir nuolat alkanos liūtų priešininkės. Ekrane toks vaidmuo padeda papasakoti istoriją, tačiau jį nesunku perkelti ir tikriems gyvūnams. Tada kiekvienas hienos pasirodymas šalia liūto atrodo kaip bandymas ką nors nugvelbti, o paties liūto elgesys sulaukia gerokai mažiau klausimų.
Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Frontiers in Ethology“, paskatino atidžiau patikrinti šią prielaidą. Mokslininkams rūpėjo išsiaiškinti, kaip abu plėšrūnai juda vienas kito atžvilgiu, kai jų teritorijos ir kasdieniai maršrutai susikerta.
Mokslininkė pastebėjo tai, kas netilpo į įprastą paaiškinimą
Tyrimo autorė Nancy Barker iš Kvazulu-Natalo universiteto liūtus, sekančius hienomis, buvo pastebėjusi dar dirbdama gamtoje. Kai apie tokius stebėjimus ji pasakodavo kitiems specialistams, dažnai pasigirsdavo atsargesnis paaiškinimas: galbūt tai tebuvo atsitiktiniai susitikimai. Įprasta manyti, kad paskui liūtus keliauja hienos, ieškančios galimybės pasinaudoti jų sumedžiotu grobiu.
Vien pavienių stebėjimų šiai abejonei išsklaidyti neužteko. Dideli plėšrūnai įveikia didelius atstumus, juda sunkiai pasiekiamomis vietovėmis ir nemažai laiko būna aktyvūs tamsoje. Net patyrusiam stebėtojui matomas susitikimas gali būti tik trumpa daug ilgesnės istorijos dalis: nežinant, iš kur gyvūnai atėjo, sunku spręsti, kuris prie kurio priartėjo.
Todėl komanda pasitelkė GPS antkaklius. Per ketverius metus Namibijoje ir Botsvanoje buvo stebima 17 liūtų ir 14 dėmėtųjų hienų. Buvimo vietos duomenys leido lyginti judėjimą net tada, kai tyrėjai gyvūnų tiesiogiai nematė.
Aiškiausiai išsiskyrė hienų elgesys
Mokslininkai analizavo tuo pačiu metu užfiksuotas gyvūnų koordinates ir vertino, ar vienas plėšrūnas juda kito link, nuo jo tolsta, ar keliauja kita kryptimi. Taip buvo galima ieškoti pasikartojančio elgesio, o ne remtis vien įspūdingiausiais susitikimais. Duomenyse išryškėjo nuoseklus hienų pasitraukimas nuo liūtų, kurį patvirtino trys skirtingi statistinio vertinimo būdai.
Su liūtais vaizdas buvo mažiau vienodas. Patinų judėjime matyta tendencija artėti prie hienų, o liūčių elgesys tokios aiškios krypties neturėjo. Ši detalė svarbi, nes neleidžia visų gyvūnų sudėti į vieną patogų paaiškinimą: tyrimas nepatvirtino, kad visi liūtai nuolat seka hienas.
Patys autoriai pabrėžia, kad smulkesnėms elgesio tendencijoms sustiprinti reikia daugiau duomenų. Ketveri metai yra ilgas darbo laikotarpis, tačiau antkakliais stebėtų gyvūnų skaičius vis tiek ribotas. Be to, analizei tiko tik tie momentai, kai buvo vienu metu užfiksuota abiejų lyginamų gyvūnų vieta.
Kodėl hienos pasitraukia, o liūtai artėja?
Besitraukianti hiena žmogui gali pasirodyti baili, tačiau toks vertinimas daugiau pasako apie mūsų įpročius nei apie gyvūną. Susidūrimas su stipriu konkurentu gali kainuoti sužeidimą ar gyvybę. Pasitraukimas leidžia išvengti kovos, kurios laimėti nebūtina, kad vėliau rastum maisto ar saugiai sugrįžtum į savo grupę.
Liūtų artėjimo priežastys kol kas ne tokios aiškios. Tyrėjai svarsto kelias galimybes: konkurentų stebėjimą, dominavimo įtvirtinimą ar domėjimąsi vieta, kurioje gali būti grobio. Vis dėlto GPS antkaklis rodo judėjimo kryptį, o ne gyvūno ketinimus. Ta pati trajektorija skirtingomis aplinkybėmis gali turėti skirtingą paaiškinimą.
Todėl būtų per anksti teigti, kad mokslininkai nustatė vieną slaptą liūtų strategiją. Tyrimas padeda formuluoti tikslesnius klausimus, o atsakymams reikės ir tolesnių stebėjimų gamtoje.
Svetimą grobį pasisavinančios hienos niekur nedingo
Šie rezultatai nepaneigia, kad hienos gali atimti liūtų sumedžiotą laimikį. Abiejose stebėtose vietovėse tyrėjai matė atvejų, kai hienoms pavykdavo pasisavinti liūčių grobį. Vis dėlto vien šių susitikimų neužtenka visam dviejų rūšių santykiui apibūdinti: konkurencija prie maisto ir kasdienis judėjimas bendroje teritorijoje atskleidžia skirtingas jo dalis.
Čia ir slypi įdomiausias tyrimo rezultatas. Atpažįstamas hienos įvaizdis gali trukdyti pastebėti liūto iniciatyvą, o vienas matytas susidūrimas lengvai tampa tariama visos savanos taisykle. Dabar tyrėjai turi daugiau duomenų, kad galėtų klausti, kas vyko iki susitikimo ir kuris gyvūnas iš tikrųjų pasirinko prie kito priartėti.
