Už dukros žieminius batus sumokėjau 74 eurus, o po savaitės ji prisipažino, kad jie spaudžia. Parduotuvėje jų atsisakė priimti net ir su kvitu, nors 14 dienų grąžinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Ši istorija man tapo pamoka ne tik apie vartotojo teises, bet ir apie tai, kaip kalbėtis su vaiku.
Parduotuvės darbuotoja apvertė batą, nykščiu perbraukė per padą ir padėjo jį ant dėžės. „Jie jau avėti lauke“, – pasakė. Atsakiau, kad žinau, bet nuo pirkimo praėjo tik savaitė. Dukrai spaudžia, tad negi dabar pirkti kitus? Darbuotoja pakvietė administratorę, o aš išsiėmiau iš rankinės kvitą. Buvau tikra, kad jis ir dar nepasibaigęs 14 dienų terminas viską išspręs.
Administratorė paaiškino, kad naudotos, kokybiškos avalynės vien dėl netinkamo dydžio nepriims. Paklausiau, ar bent nepakeistų į didesnius. Ji dar kartą apžiūrėjo padus ir papurtė galvą. Dukra stovėjo šalia, abiem rankomis laikydama striukės rankovės kraštą. Į parduotuvę ėjau supykusi dėl batų, o išėjusi labiausiai norėjau suprasti, kodėl vaikas visą savaitę man nieko nesakė.
Parduotuvėje ji sakė, kad batai geri
Dukrai 9 metai. Tą šeštadienį žieminių batų ieškojome beveik 2 valandas. Vieni buvo per sunkūs, kitų užtrauktukas vos užsitraukdavo, treti jai tiesiog nepatiko. Norėjau nupirkti tokius, kurių užtektų visam sezonui: šiltus, patogius, su padu, kuris neatrodytų lygus kaip šlepetės.
Kai ji apsiavė tą porą, pirmiausia apsidžiaugiau, kad ji pagaliau nebesiraukia. Dukra atsistojo, nuėjo prie veidrodžio, pakėlė vieną koją. Paklausiau, ar nespaudžia, ir ji pasakė, kad ne. Pasiūliau dar pavaikščioti, o pati tuo metu skaičiau dėžėje esančią informaciją. Ji kelis kartus perėjo tarp lentynų ir grįžo prie manęs.
74 eurai man nebuvo suma, kurią galėčiau išleisti visai negalvodama. Tą mėnesį dar reikėjo nupirkti striukę sūnui ir susimokėti už jo būrelį. Vis dėlto nusprendžiau, kad batams netaupysiu. Prie kasos dukrai pasakiau: „Dabar jau turėsi gerus batus, tik žiūrėk, saugok.“ Man tai buvo paprastas priminimas, bet vėliau supratau, kad ji išgirdo ir daugiau.
Kelios dienos buvo šaltos, todėl naujus batus ji avėjo į mokyklą. Rytais pati susiruošdavo, o vakare palikdavo juos prie durų. Nieko neįprasto nepastebėjau. Penktadienį pasiūliau savaitgalį kartu nuvažiuoti pas mano mamą, o dukra paklausė, ar galės važiuoti su sportiniais. Atsakiau, kad su jais bus šalta. Tada ir išgirdau: „Tie nauji spaudžia.“
Labiausiai supykau dėl to, ką jau buvau palaikiusi išspręsta
Pirma mano reakcija nebuvo graži. Paklausiau, kodėl parduotuvėje sakė, kad batai tinka, ir kodėl visas tas dienas tylėjo. Dukra atsisėdo ant prieškambario suolelio. Paaiškino, kad trumpai vaikštant atrodė gerai, o mokykloje pradėjo spausti iš šonų. Ji tikėjosi, kad batai prasitemps. Man sakyti nenorėjo todėl, kad jie brangūs.
Tą vakarą paprašiau apsiauti abu batus ir ramiai pavaikščioti po namus. Ji parodė, kur spaudžia. Atlaisvinome suveržimą, išbandėme plonesnes kojines, bet nepadėjo. Pati pasiūliau nusiauti. Neturėjo prasmės dar kartą klausinėti, ar tikrai taip blogai, tarsi nuo 5-ojo klausimo pasikeistų bato forma.
Šeštadienį nuvažiavome į parduotuvę. Prieš tai nuvaliau padus, sudėjau batus į dėžę ir susiradau kvitą. Neslėpiau, kad jie avėti, tačiau tikėjausi supratingumo. Man atrodė, kad savaitė yra labai trumpas laikas ir parduotuvė tikrai ras būdą padėti.
Išgirdusi atsisakymą dar kurį laiką ginčijausi. Administratorė kalbėjo ramiai, o mane erzino kiekvienas jos paaiškinimas. Ji pasiūlė, jei įtariu kokybės trūkumą, pateikti rašytinį prašymą įvertinti avalynę. Tačiau negalėjau parodyti nei iširusios siūlės, nei netolygumo bato viduje. Mano argumentas buvo vis tas pats: dukrai nepatogu, o sumokėjau nemažai.
Namie teko atskirti du skirtingus dalykus
Vakare perskaičiau Vartotojų teisių apsaugos tarnybos paaiškinimus. Fiziniame prekybos taške pirktą kokybišką prekę grąžinti galima ne vien todėl, kad dar nepraėjo 14 dienų: ji turi būti nenaudota ir nepraradusi prekinės išvaizdos. O nepatogumas ar netikimas individualiai pėdos formai savaime dar nereiškia gamybos defekto. Jei būtų paaiškėjęs tikras trūkumas, tai jau būtų kitas klausimas.
Supratusi skirtumą pinigų gailėti nenustojau. Dėžė koridoriuje vis tiek erzino. Bet nebenorėjau savo nusivylimo išlieti ant dukros. Pasakiau jai, kad kitą kartą turi pranešti iš karto, net jei daiktas brangus ir net jei parduotuvėje abi apsidžiaugėme jį radusios. Pridūriau, kad neturėjau ant jos užsipulti. Ji paklausė, ar vis tiek pirksime kitus.
Pirkome. Šįkart rinkomės kitokio pločio modelį, o aš nebestovėjau šalia kas minutę klausdama, ar ji jau apsisprendė. Kitus batus parsinešėme namo ir ji dar kartą pasimatavo ant švarių grindų. Tik paskui leido sau išsirinkti, su kuriais eis į lauką.
Pirmąją porą nufotografavau ir įdėjau į skelbimus už 35 eurus, aiškiai parašiusi, kiek avėti ir kodėl parduodu. Kol kas niekas jų nenupirko. Todėl ši istorija man nesibaigė nei susigrąžintais pinigais, nei lengvu susitaikymu. Tačiau kitą rytą prieš išeinant dukra pati pasakė, kad naujieji nespaudžia. Šįkart dar paklausiau, kur ir kiek su jais vaikščiojo, o tada ramiai išklausiau atsakymą.
