Močiutei išmanųjį telefoną už 189 eurus nupirkome tam, kad ji galėtų matyti proanūkę ir nebereikėtų kaskart prašyti kaimynės pagalbos. Po mėnesio vieną darbo dieną sulaukiau net 14 jos skambučių. Kai pagaliau perskambinau, močiutė jau buvo apsiverkusi ir paklausė, kam dovanojome telefoną, jei su ja nenorime kalbėtis. Tą vakarą pirmą kartą rimtai susipykome dėl dovanos, kuri turėjo mus suartinti.
Aparatą rinkomės kartu su žmona. Norėjome didesnio ekrano, garsaus skambučio ir tokio telefono, kurio nebūtų baisu netyčia išmesti iš rankų. Dar nupirkome ryškų dėklą ir apsauginį stiklą už 18 eurų, taigi iš viso išleidome 207 eurus ir jautėmės padarę gerą darbą. Močiutei 82 metai, ji gyvena viena už 30 kilometrų nuo mūsų, o senojo jos telefono mygtukų užrašai jau buvo nusitrynę. Paskambindavo, pasikalbėdavome, bet kai ji panorėdavo pamatyti, kaip paaugo mūsų dukra, tekdavo laukti savaitgalio.
Pirmąjį vaizdo skambutį išbandėme dar būdami jos namuose. Aš išėjau į kiemą, žmona liko virtuvėje, o dukra stovėjo močiutei už nugaros ir mojavo į ekraną. Močiutė juokėsi taip nuoširdžiai, kad pati ėmė mojuoti, nors vaikas buvo per pusmetrį nuo jos. Vėliau ne kartą pakartojo, kad dabar galėsime matytis kasdien. Mes linkčiojome, rodėme, kur spausti, ir džiaugėmės, kaip greitai ji viską perprato. Tik niekas nepastebėjo, kad „kasdien“ mūsų ir jos galvose reiškia skirtingus dalykus.
Iš pradžių skambučiai buvo tokie mieli, kad atsiliepdavome visi
Pirmąją savaitę močiutė skambindavo parodyti žydinčios gėlės, naujo televizoriaus uždangalo ar kaimynės atneštų obuolių. Kartą atsiliepiau ir kelias sekundes mačiau tik jos kaktą bei virtuvės lubas. Bandžiau paaiškinti, kaip laikyti telefoną, o ji supyko ne ant manęs, o ant savo rankų, kurios, jos žodžiais, „niekaip nesusitaria su tuo daiktu“. Paskui abu juokėmės. Darbe papasakojau kolegoms, kad močiutė pagaliau atrado vaizdo skambučius, ir visi sakė, kad gerai padarėme.
Vakarais ji skambindavo palinkėti dukrai labos nakties. Dukrai tai patiko, žmona parodydavo, ką vaikas nupiešė, o močiutė papasakodavo, ką valgė vakarienei. Netrukus skambučiai pradėjo atkeliauti ne tik vakarais: rytą, kai rengėme vaiką į darželį, per pietus, kai sėdėdavau susitikime, ir dar kartą po keliolikos minučių, jei pirmąjį praleisdavau. Jei nepakeldavau aš, ji skambindavo žmonai, o paskui mano mamai. Iš pradžių visi atsiliepdavome bent trumpam, nes galvojome, kad gal kas nors atsitiko.
Dažniausiai nebūdavo atsitikę nieko. Močiutė norėdavo sužinoti, ar pas mus irgi lyja, ar pirkome bulvių, ar dukra jau darželyje. Aš atsakydavau, kad negaliu kalbėti, ir pažadėdavau perskambinti. Ji sakydavo suprantanti, bet po pusvalandžio bandydavo vėl. Man atrodė, kad ji tiesiog neklauso. Jai, kaip vėliau paaiškėjo, pusvalandis jau buvo pakankamai ilgas laukimas.
14 skambučių radau tarp darbinių pranešimų
Tą ketvirtadienį nuo ryto turėjau kelis susitikimus, o po pietų reikėjo užbaigti darbą, kurio terminas jau spaudė. Telefonas gulėjo nutildytas. Per pertrauką pamačiau 5 praleistus vaizdo skambučius ir parašiau: „Močiute, dirbu, vakare paskambinsiu.“ Žinučių ji beveik neskaitydavo, nors buvau rodęs, kur jos atsiranda. Iki darbo pabaigos skambučių susidarė 14. Dar gavau žmonos žinutę: „Gal tu gali mamai paskambinti? Ji nerimauja dėl močiutės.“
Kelis skambučius buvo gavusi ir mano mama. Močiutė jai skundėsi, kad neatsiliepiame nuo pat ryto, ir svarstė, ar nesupykome. Mama nežinojo, ką jai atsakyti, todėl ėmė skambinti mums. Taip vienas mano neatsilieptas skambutis per dieną virto kelių žmonių rūpesčiu. Sėsdamas į automobilį jau buvau piktas, nors pokalbio dar nebuvo prasidėjęs. Perskambinau močiutei ir pirmasis mano sakinys buvo: „Negali juk keturiolika kartų skambinti, kai žmogus dirba.“
Ji kelias sekundes tylėjo, o tada paklausė, ar tikrai skaičiavau. Atsakiau, kad skaičiuoti nereikėjo, nes telefonas pats parodo. Ji pasakė norėjusi vos minutę pasikalbėti, nes visą dieną nieko nematė. Aš ėmiau aiškinti apie darbą, susitikimus ir tai, kad mano minutės taip pat kažką reiškia. Močiutė atsakė, kad anksčiau bent galėdavo normaliai prisiskambinti, o dabar mes vis nepasiekiami. Galiausiai pridūrė, kad galiu tą aparatą pasiimti, jei su ja bendrauti taip sunku.
Žmona pasakė tai, ko nenorėjau girdėti
Grįžęs namo iš karto ėmiau pasakoti, kaip neteisingai elgiasi močiutė. Žmona mane išklausė ir priminė, kad pirmomis dienomis patys atsiliepdavome bet kada. Kartais nutraukdavome vakarienę, kartais aš trumpam pakeldavau telefoną darbe ir parodydavau savo stalą. Močiutei tai atrodė įrodymas, kad skambinti galima. Kai naujumo džiaugsmas mums atslūgo ir grįžome prie įprastos tvarkos, niekas jai nepaaiškino, kodėl taisyklės staiga pasikeitė.
Aš vis tiek ginčijausi. Sakiau, kad suaugusiam žmogui nereikia aiškinti, jog darbo metu ne visada galima kalbėti. Žmona atsakė, kad močiutė darbą supranta, bet nesupranta, ką tiksliai reiškia ta programėlė. Jei prie mano vardo dega žalias taškas, ji mato mane „esantį“. Jei telefonas skamba, o aš neatsiliepiu, ji mano, kad girdžiu, pažiūriu ir nusprendžiu jos nekelti. Jai tai nebuvo tas pats, kas senas telefonas, paliktas kitame kambaryje.
Tą vakarą močiutei nebeskambinau. Buvau žadėjęs perskambinti, bet po ginčo nenorėjau vėl aiškintis. Kitą rytą dėl to jutau gėdą: supykau, kad ji manimi nepasitiki, o pats neištesėjau pažado. Šeštadienį nuvažiavau pas ją be žmonos ir dukros, nes supratau, kad šį pokalbį turime užbaigti mudu su ja.
Ant stalo gulėjo telefonas ir sąsiuvinis su mūsų vardais
Močiutė pasitiko santūriai. Pasiūlė arbatos, paklausė, kaip sekasi vaikui, bet telefono nelietė. Jis gulėjo šalia nedidelio sąsiuvinio. Atsivertęs pamačiau jos ranka surašytus veiksmus: „Paspausti žalią. Surasti vardą. Kamerutė.“ Kitame puslapyje buvo mūsų vardai ir trumpi užrašai, kada kas dažniausiai būna namuose. Prie mano vardo stovėjo: „Po darbo.“ Tik mes nebuvome sutarę, kada tiksliai tas „po darbo“ ateina.
Atsiprašiau, kad kalbėjau piktai. Paskui pasakiau, kad dažni skambučiai sukelia ne vien susierzinimą, bet ir baimę, jog jai blogai. Kai sulaukiu daug skambučių iš eilės, galvoju apie kritimą, sveikatos bėdą ar kitą nelaimę. Močiutė nustebo. Jai atrodė, kad jei neatsiliepiame, reikia tiesiog bandyti dar kartą, lyg belstum į duris, kai žmogus gal negirdėjo pirmą sykį. Ji nesuprato, kad mūsų telefonuose kiekvienas bandymas lieka matomas.
Tada paklausiau, kodėl jai taip svarbu prisiskambinti iš karto. Ji ilgai maišė arbatą, nors cukrus seniai buvo ištirpęs. Pasakė, kad pasibaigus vaizdo skambučiui kambaryje pasidaro labai tylu. Anksčiau ji laukdavo, kol kas nors atvažiuos, ir žinodavo, kad šiandien tikriausiai nieko nebus. Dabar mes atrodėme esantys visai čia pat, reikia tik paliesti ekraną. Jai buvo sunku suprasti, kodėl galimybė mus pamatyti atsirado, o laiko jai liko tiek pat.
Susitarėme dėl vieno dalyko, kurio telefonas pats neišsprendė
Nenorėjau žadėti, kad nuo šiol visada atsiliepsiu, nes žinojau, jog po kelių dienų viskas kartosis. Susitarėme konkrečiai: darbo dienomis aš jai skambinu apie pusę aštuonių vakaro, kai jau būname pavalgę. Jei tą vakarą negaliu, iš anksto pasakau, kada paskambinsiu kitą kartą. Ne „vėliau“, ne „kai turėsiu laiko“, o konkrečiai. Močiutė savo ruožtu pažadėjo paprastam pokalbiui skambinti vieną kartą ir po to palaukti.
Atskirai aptarėme, ką daryti, jei jai tikrai prireiktų skubios pagalbos. Paaiškinau, kad tokiu atveju nereikia pasikliauti vien vaizdo skambučiais ir laukti, kol baigsis mano susitikimas. Užrašėme pagalbos numerį ir artimųjų kontaktus, o svarbiausius veiksmus pakartojome kelis kartus. Taip pat paaiškinau, kad programėlėje matomas prisijungimas nereiškia, jog tuo metu sėdžiu laisvas ir laukiu pokalbio.
Bendravimą su močiute pasidalijome šeimoje, tačiau jokio „aptarnavimo grafiko“ nesudarėme. Mano mama pati susitarė dėl savo skambučių, o brolis pažadėjo savaitgalį pasikalbėti ilgiau. Svarbiausia, kad nė vienas nebežadėjome už kitus. Močiutei reikėjo žinoti, ko tikėtis, o mums – nebejausti, kad kiekviena laisva minutė privalo atitekti telefonui.
Pirmąjį pirmadienį po mūsų pokalbio ji vis tiek paskambino man per pietus. Pamačiau praleistą skambutį ir automatiškai susierzinau, tačiau daugiau bandymų nebuvo. Vakare paskambinau sutartu laiku. Ji atsiliepė beveik iš karto ir pasakė norėjusi paklausti apie televizorių, bet prisiminusi, kad reikia palaukti.
Dabar kalbamės beveik kasdien, kartais vos 10 minučių, kartais ilgiau. 14 skambučių dienos nebesikartojo. O praėjusį sekmadienį, kai pats paskambinau anksčiau nei įprastai, močiutė neatsiliepė. Po valandos ji perskambino iš kaimynės virtuvės ir pasakė, kad geria kavą, todėl pakalbėsime vakare. Telefoną buvo palikusi namuose.
