Akinius internetu užsisakiau už 39 eurus, nes optikoje už juos prašė apie 280. Daugiau nei pusę metų kaltinau darbą, amžių ir nuovargį, o tikroji priežastis galėjo būti būtent tie pigūs akiniai. Pirmą kartą ja suabejojau tik tada, kai vieną pirmadienio rytą biure smilkiniai ėmė spausti dar prieš kavos pertrauką.
Man 42-eji, Kaune dirbu buhalterinės apskaitos įmonėje. Didžiąją dienos dalį žiūriu į du monitorius, o vakarais dažnai dar atsakinėju į laiškus prie virtuvės stalo. Su žmona auginame du vaikus, todėl išlaidas skaičiuojame paprastai: kur galima, taupome. Optikoje išgirdęs apie 280 eurų, išėjau įsitikinęs, kad man tiesiog bandė įpiršti brangesnį variantą.
Internete radau akinius už 39 eurus, suvedžiau savo duomenis, pasirinkau juodus rėmelius. Po kelių savaičių siuntą pasiėmiau paštomate prie prekybos centro. Iš pradžių buvau patenkintas: rėmeliai atrodė tvarkingai, tekstą mačiau, o sutaupytus pinigus jau dalinau vaikų batams ir savaitgalio pirkiniams. Maniau, kad optikoje mokama už gražias lentynas, konsultanto laiką ir vardą ant dėklo. Nė nepagalvojau, kad skirtumas gali išlysti ne atsiėmus siuntą, o po kelių mėnesių kasdienio nešiojimo.
Pirmosiomis savaitėmis atrodė, kad pergudravau sistemą
Seni mano akiniai buvo subraižyti, viena kojelė nuolat slysdavo nuo ausies, o vakarais ekranas atrodė lyg apsiūkęs rūku. Naujuosius užsidėjau automobilyje, stovėjimo aikštelėje prie paštomato. Buvo šalta, telefonas kišenėje ledinis, pirštai sustingę, bet pagalvojau, kad už tokią kainą visai neblogai. Namie žmonai pasakiau, kad optikoje man bandė parduoti iš esmės tą patį daiktą beveik septynis kartus brangiau.
Ji sureagavo ramiau, nei tikėjausi. Dėdama lėkštes į indaplovę tarė: „Jeigu gerai matai ir nespaudžia, tai gal gerai“. Toks atsakymas man tiko, nes jau buvau nusprendęs pasielgęs praktiškai ir nepasidavęs gražioms kalboms. Pirmą mėnesį akinius nešiojau visur: darbe, vairuodamas, parduotuvėje skaitydamas smulkų tekstą ant etikečių. Tik rėmeliai kiek slydo nuo nosies, bet aš tiesiog pasistumdavau juos smiliumi.
Vėliau pastebėjau, kad vakarais dažniau nusiimu akinius ir patrinu akis. Kaltinau ekranus, sausą orą biure, prastą miegą, vaikus, kurie iki vėlumos aiškinasi, kas pirmas eis į dušą. Kartais raidės dokumente būdavo aiškios, bet eilutės kažkaip plaukdavo, ypač dienos pabaigoje. Vis dėlto neatrodė, kad kalti akiniai: juk su jais mačiau geriau nei be jų.
Nuovargį nurašiau darbui ir amžiui
Rudenį darbe prasidėjo įtemptesnis laikas, o namuose viskas susikaupė vienu metu: šildymo sąskaita ant šaldytuvo, sūnaus būrelio mokestis, automobilio padangų keitimas. Grįždavau su purvinais batais, kuprinę numesdavau ant kėdės ir dar valandai prisėsdavau prie nešiojamojo kompiuterio. Po tokio vakaro galvos skausmas atrodė beveik savaime suprantamas. Sakiau sau, kad 42-eji nėra 22-eji ir nieko ypatingo čia nevyksta.
Blogiausias buvo ne pats skausmas, o keistas susierzinimas. Vieną laiško eilutę perskaitydavau du ar tris kartus, paskui pykdavau, kad dirbu lėtai. Sutemus vairuodamas ėmiau vengti ilgesnių maršrutų: šviesos erzino, o po pusvalandžio norėdavosi sustoti. Žmonai aiškinau, kad tiesiog nemėgstu rudens tamsos, nors anksčiau dėl jos jokių bėdų nebūdavo.
Vieną vakarą ji pastebėjo, kad žiūrėdamas televizorių vis pakreipiu galvą į šoną. „Tu ne televizorių žiūri, o su akiniais kovoji“, – pasakė. Man tas komentaras nepatiko, atrodė, kad ji vėl prisiminė tuos 280 eurų. Atsikirtau, kad visi pavargsta ir nereikia iš kiekvieno galvos skausmo daryti problemos. Vėliau atsiprašiau, bet dar kelias savaites nieko nedariau.
Vienas palyginimas biure sugadino ramybę
Lūžis įvyko visai paprastai. Kolega Darius prie mano stalo tikrino suvestinę ir paklausė, kodėl vis atitraukiu galvą nuo ekrano. Atsakiau, kad nauji akiniai turbūt ne visai patogūs, bet užtat kainavo juokingai mažai. Jis paprašė juos minutei užsidėti, tada pasakė, kad rėmeliai jam atrodo truputį kreivi ir kad vienas stiklas kitaip pagauna šviesą.
Iš pradžių pasijutau kvailai ir supykau. Pamaniau, kad jis tiesiog nori pakomentuoti, nes pats, kiek žinau, viską perka žinomose vietose. Tačiau vakare namie išsitraukiau senuosius akinius ir pakaitomis žiūrėjau į virtuvės spintelių rankenėles, kalendorių ant sienos, telefono ekraną. Seni buvo subraižyti, bet su jais vaizdas kažkodėl atrodė ramesnis.
Tada pirmą kartą pagalvojau, kad maža kaina galėjo reikšti ne vien sutaupymą. Nežinau, ar bėda buvo duomenyse, pagaminime, rėmelių padėtyje, ar tiesiog mano akims tas variantas netiko. Bet šešis mėnesius visą diskomfortą buvau suvertęs sau. Tai buvo patogus paaiškinimas: daug dirbu, mažai miegu, senstu, tad ir galva skauda.
Optikoje dėl sprendimo manęs niekas nekaltino
Kitą savaitę užsirašiau pasitikrinti regėjimo ir vėl nuėjau į optiką, iš kurios anksčiau buvau išėjęs piktas. Eiti nesinorėjo, nes tikėjausi pamokslo apie pirkimus internetu. Vietoj to darbuotoja ramiai paklausė, kiek laiko nešioju turimus akinius ir kada akys pavargsta labiausiai. Parodžiau rėmelius, papasakojau apie darbą prie ekranų, vairavimą sutemus ir tai, kad juos nuolat stumdau ant nosies.
Niekas nesakė, kad esu kvailys ar kad internete neįmanoma nusipirkti gerų akinių. Man tik paaiškino, kad svarbu ne vien tai, kas suvedama užsakant, bet ir kaip akiniai laikosi ant konkretaus žmogaus veido, kaip per juos matosi ir kaip jautiesi po visos dienos. Išbandžiau kelis rėmelius, su jais šiek tiek pasėdėjau, pažiūrėjau į tolimesnį užrašą, paskui į tekstą telefone. Šįkart neskubėjau rinktis vien pagal kainą ar pagal tai, kaip rėmelis atrodo mažoje nuotraukoje.
Galiausiai nauji akiniai kainavo mažiau nei pirmasis optikos pasiūlymas, nes pasirinkau paprastesnius rėmelius, bet vis tiek gerokai daugiau nei 39 eurus. Nemalonu buvo pripažinti, kad, bandydamas sutaupyti, galiausiai išleidau du kartus. Po kelių savaičių dienos pabaigoje galva nebespausdavo, o vakare vairuojant nebereikėdavo taip įtemptai žiūrėti į kelią. Didžiausias skirtumas buvo ne ryškesnis vaizdas, o tai, kad jį išlaikyti reikėjo mažiau pastangų.
Ką man dabar reiškia taupymas
Vis dar nemanau, kad brangiausias daiktas automatiškai yra geriausias. Namie lyginame kainas, perkame akcines prekes, naujo telefono neimu vien dėl to, kad pasirodė naujesnis modelis. Bet akinius nešioji nuo ryto iki vakaro, todėl vien nuotraukos, atsiliepimo ir mažos kainos ne visada užtenka. Taupymas nėra tas pats, kas pasirinkti pigiausią variantą.
Jei dabar reikėtų patarti žmogui, kuris svarsto panašiai, sakyčiau paprastai:
- neignoruoti nuolatinio nuovargio vien todėl, kad jis atrodo „normalus“;
- prieš perkant pagalvoti, kiek valandų per dieną daiktas bus naudojamas;
- pasitikrinti, ar rėmeliai patogiai laikosi, nespaudžia ir netrukdo įprastoje veikloje;
- nepriimti pastabos iš artimo žmogaus kaip priekaišto, net jei ji pasakoma ne pačiu geriausiu metu;
- nebijoti persigalvoti, kai pirmas sprendimas pasirodo netinkamas.
Seni pigieji akiniai vis dar guli stalčiuje šalia baterijų ir nebereikalingų laidų – vis neprisiruošiu jų išmesti. Kartais juos pamatau ir prisimenu ne tuos 39 eurus, o pusę metų, kai buvau įsitikinęs, kad problema tik mano nuovargis.
