Eilėje su krepšeliu stovėjau jau gerą valandėlę, o rankenos ruoželis ėmė nemaloniai spausti delną. Į parduotuvę buvau užsukęs vos kelių produktų vakarienei, bet, kaip nutinka dažnai, krepšelyje atsirado ir skalbiklis, ir pienas, ir bulvės, ir viskas, ko žmona paprašė žinute.
Dirbo tik viena įprasta kasa. Savitarnoje taip pat laukė žmonės, o prie vieno aparato mirksėjo signalas, kviečiantis darbuotoją. Aš likau ten, kur jau buvau atsistojęs.
Prieš mane stovėjo dvi pirkėjos: viena jau dėjo prekes ant juostos, kita laikėsi įsikibusi nedidelio vežimėlio. Už nugaros per kelias minutes išsirikiavo dar penki ar šeši žmonės.
Kai prie gretimos kasos atėjo darbuotoja, visi šiek tiek sujudome. Ji atsisėdo, prisijungė prie aparato, apsidairė ir pasakė:
– Galite pereiti čia, atidarau kasą.
Pakėliau krepšelį nuo grindų, o pro mane beveik bėgte prašvilpė moteris.
Ji atsistojo pirma ir ėmė krauti prekes
Ją atpažinau: prieš minutę ji stovėjo pačiame eilės gale. Rankoje turėjo ryškų pirkinių maišelį ir krepšelį, kuriame gulėjo gal penkios prekės.
Moteris su vežimėliu net nespėjo apsisukti, o atbėgusioji jau dėliojo produktus ant gretimos kasos juostos. Dar ir skirtuką pasidėjo, tarsi vietą užsitikrindama galutinai.
Dirstelėjau į kitus. Vyras už manęs kilstelėjo antakius. Moteris su vežimėliu sustojo pusiaukelėje tarp kasų ir grįžo atgal.
Tai atrodė tokia akivaizdi neteisybė, kad iš pradžių nesugalvojau, ką sakyti. Jau ruošiausi eiti paskui anksčiau laukusią pirkėją, o išėjo taip, kad naują eilę užėmė žmogus iš pat galo.
Priėjau su krepšeliu ir pasakiau:
– Atsiprašau, mes visi čia jau laukėme.
Moteris atsisuko.
– Tai eikit. Kasa atsidarė.
– Aš apie tai, kad jūs stovėjote paskutinė.
Ji pažiūrėjo į juostą, paskui vėl į mane.
– Čia nauja eilė. Kas pirmas priėjo, tas pirmas.
Pasijutau lyg ginčyčiausi dėl vietos autobuse
Pardavėja dar tvarkėsi prie kasos. Ji pažvelgė į mus, bet, regis, nematė, kas iš kur atėjo. Nenorėjau daryti jos teisėja, tačiau apsimesti, kad nieko neįvyko, taip pat nebegalėjau.
– Žmonės stovėjo prieš jus, – pakartojau. – Gal reikėjo leisti jiems pereiti pirmiems?
– Jūs gal labai skubat? – paklausė moteris.
Šis klausimas suerzino labiau už patį jos manevrą. Staiga turėjau įrodinėti, ar mano laikas pakankamai vertingas, kad turėčiau teisę pasakyti pastabą.
– Tiek pat, kiek ir jūs.
Ji atsisuko į pardavėją ir ėmė dėlioti prekes brūkšniniais kodais į priekį. Pokalbį, atrodo, laikė baigtu.
Už manęs stovintis vyras tyliai pasakė:
– Palikit. Dėl kelių prekių neverta.
Supratau, ką jis turi omenyje: triukšmo nenorėjo nei jis, nei kiti. Vis dėlto nuskambėjo taip, tarsi nepatogumą sukėliau aš, nes prabilau, o ne tas, kuris visus aplenkė.
Paaiškėjo, kad jai „tik pora minučių“
Moteris išgirdo mūsų pokalbį.
– Aš čia penkis daiktus turiu. Jūs su pilnais krepšiais stovėsit pusvalandį.
Pasiskaičiavau akimis: du jogurtai, duona, kavos pakelis ir sūris. Tikrai nedaug. Jei ji būtų atsisukusi ir paprašiusi praleisti, tikriausiai būčiau sutikęs. Ne kartą taip esu padaręs žmogui, laikančiam vieną vandens butelį ar bandelę.
– Galėjote paklausti, – pasakiau.
– Ko paklausti?
– Ar galime jus praleisti.
Ji papurtė galvą.
– Dieve, kiek problemų žmonės prisigalvoja.
Pardavėja jau skenavo prekes. Moteris išsitraukė telefoną ir atidarė lojalumo kortelę. Visi nutilome, nes ginčytis jai jau mokant būtų buvę dar keisčiau.
Žiūrėjau į jos pirkinius ir klausiau savęs, kodėl mane taip užkabino. Keturias ar penkias minutes būčiau galėjęs palaukti, nes tą vakarą niekas nuo jų nepriklausė.
Labiausiai erzino jos įsitikinimas, kad viskas savaime suprantama. Ji pasinaudojo tuo, kad kiti dar dairėsi, o paskui pateikė tai kaip mūsų pačių problemą.
Pardavėjos paprašiau vieno dalyko
Kai pirkėja išėjo, padėjau savo krepšelį ant juostos. Pardavėja pažvelgė į mane.
– Aš nemačiau, kas kur stovėjo, – pasakė.
– Suprantu. Jums nieko ir nesakau.
Ji pradėjo skenuoti mano prekes. Po kelių sekundžių pridūriau:
– Tik gal kitą kartą galėtumėt pakviesti konkrečiai kitą žmogų iš eilės? Nes dabar kas greitesnis, tas ir laimi.
Pardavėja linktelėjo.
– Kartais pakviečiam. Vis tiek būna, kad pribėga.
Jos balsas skambėjo pavargusiai. Pasidarė nepatogu, kad dar ir aš ją mokau, kaip dirbti, todėl atsiprašiau, jei pasirodė, kad pykstu ant jos.
– Viskas gerai, – atsakė. – Supratau.
Susimokėjau ir susidėjau prekes į maišą. Moteris su vežimėliu, kuri iš pradžių stovėjo prieš mane, vis dar laukė prie senosios kasos. Jos eilė judėjo lėčiau, nes priekyje iškilo klausimas dėl prekės kainos.
Pastebėjusi mane ji trumpai nusišypsojo. Aš tik gūžtelėjau pečiais. Galų gale pats išėjau anksčiau už ją, nors to visai neplanavau.
Namuose išgirdau: „Tai reikėjo likti savo eilėje“
Grįžęs papasakojau žmonai. Ji iškrovė pieną, sudėjo į šaldytuvą ir pasakė, kad prie naujai atidaromų kasų beveik visada taip nutinka.
– Aš dažniausiai net nebeinu. Kol visi persirikiuoja, mano eilė jau pajuda.
– Bet čia normalu?
– Įprasta. Nebūtinai normalu.
Šis atsakymas pasirodė taiklesnis už viską, ką pats sugalvojau parduotuvėje.
Vėliau mąsčiau, kaip tas vakaras būtų atrodęs, jei moteris būtų tiesiog atsisukusi ir pasakiusi: „Labai atsiprašau, ar praleistumėte? Turiu tik kelias prekes.“ Gal kas nors būtų atsisakęs, gal visi būtų linktelėję. Bent jau būtume turėję galimybę atsakyti.
Dabar už mus buvo nuspręsta, kad palauksime.
Kitą kartą vėl pasakyčiau, tik trumpiau
Nesigailiu, kad prabilau. Gailiuosi tik to, kad paskui dar bandžiau ją įtikinti. Kai žmogus jau pareiškė, jog pirmas pribėgo ir todėl yra teisus, vargu ar pokalbis tarp kasos ir kramtomosios gumos lentynos pakeis jo nuomonę.
Kitą kartą pasakyčiau vieną sakinį: „Šie žmonės laukė prieš jus.“ Jei situacija liktų neaiški, ramiai kreipčiausi į darbuotoją ir leisčiau jai organizuoti eilę. Pats nesistengčiau nei peršaukti, nei fiziškai užstoti kelio.
Dar nusprendžiau neskubėti vien todėl, kad kažkas atidarė kitą kasą. Lakstyti su sunkiu krepšeliu per prekybos centrą, saugant savo vietą, vis tiek nenoriu.
Po kelių dienų vėl atsidūriau eilėje. Rankose turėjau du produktus, o prieš mane stovėjęs vyras krovė pilną vežimėlį.
Jis atsisuko, pažiūrėjo ir mostelėjo:
– Eikit pirmas, jums greitai bus.
Padėkojau ir praėjau. Susimokėjęs dar kartą atsisukau į jį linktelėti.
Visa tai užtruko mažiau nei minutę. Ir visiems buvo aišku, kas ką praleido.
