Žodį „dyzelinas“ kvite pamačiau jau susimokėjęs už degalus ir grįžęs prie automobilio su kava. Mano automobilis benzininis, o šis rytas kainavo 330 eurų, nors galėjo kainuoti daugiau, jei būčiau užvedęs variklį.
Telefoną buvau pasidėjęs ant stogo, kad galėčiau atidaryti dureles. Kvitą ketinau suglamžyti ir įsikišti į kišenę, bet akys užkliuvo už to žodžio.
Kelias sekundes spoksojau į popierėlį, lyg jis būtų ne mano. Paskui pasukau galvą į kolonėlę: ne, stovėjau prie tos pačios, o pistoletą ką tik pats buvau pakabinęs. Kavos puodelį pasidėjau ant žemės. Staiga pasidarė aišku, kad dabar negalima daryti nieko skubotai.
Prieš mėnesį buvau pakeitęs automobilį
Beveik dešimt metų važinėjau dyzeliniu, todėl degalinėje viskas vykdavo be minties: sustoju, atidarau baką, paimu pistoletą, pilu. Užrašų ant rankenos seniai nebeskaitydavau.
Prieš mėnesį įsigijau naują automobilį, tiksliau, naują man – naudotą benzininį universalą. Gerai žinojau, ką nusipirkau ir ko reikia pilti. Pirmuosius kartus dar žvilgtelėdavau į užrašą prie bako angos. Tą rytą nežvilgtelėjau.
Į darbą išvažiavau anksčiau nei paprastai, nes turėjau nuvežti dokumentus į kitą padalinį. Kol pyliau degalus, paskambino kolega ir paklausė, ar pasiėmiau vieną aplanką, kur padėti raktai ir kam skambinti dėl vartų.
Atsakinėjau ir žiūrėjau į besisukančius skaičius. Ties septyniasdešimčia eurų sustabdžiau pylimą, o pokalbį baigiau jau eidamas prie kasos.
Vėliau ne kartą bandžiau prisiminti akimirką, kai pasirinkau pistoletą. Nepavyko. Labiausiai gąsdino tai, kad atlikau veiksmą, galintį sugadinti automobilį, ir negaliu pasakyti, į ką tuo metu žiūrėjau.
Pirmas impulsas buvo patraukti automobilį nuo kolonėlės
Už manęs jau laukė kitas automobilis. Vairuotojas matė, kad grįžau su kava, tad greičiausiai tikėjosi, jog tuojau išvažiuosiu.
Atsisėdau ant sėdynės krašto ir paėmiau raktą, bet čia sustojau. Kažkada buvau skaitęs, kad pripylus netinkamų degalų svarbiausia nebandyti važiuoti. Vėl išlipau ir nuėjau į vidų.
– Atrodo, pripyliau ne tų degalų, – pasakiau darbuotojai.
Ji paklausė, kokių ir į kokį automobilį. Garsiai tai ištaręs pasijutau dar kvailiau.
– Dyzelino. Į benzininį.
Pirmiausia ji pasiteiravo, ar jau užvedžiau variklį. Atsakiau, kad ne.
– Tada nekurkite. Susisiekite su pagalba kelyje. Dėl kolonėlės dabar nesijaudinkite.
Laukiau priekaišto, kad užimu vietą, bet ji išėjo pas laukiantį vairuotoją ir nukreipė jį prie kitos kolonėlės. Tas mažas gestas man labai padėjo: nebereikėjo jaustis priverstam skubiai nuvaryti automobilio bet kur.
Skambindamas pagalbai vis tikėjausi paprasto sprendimo
Pagalbos kelyje numerį susiradau telefone. Kol laukiau atsakymo, galvoje sukosi įvairūs variantai. Gal galima tiesiog išsiurbti? Gal likęs benzinas ką nors keičia? Gal pakaktų pripilti tinkamų degalų?
Kai atsiliepė konsultantas, išdėsčiau situaciją ir vėl išgirdau tą patį klausimą: ar variklis buvo užvestas.
– Ne. Tik sėdau patraukti nuo kolonėlės, bet neužvedžiau.
Jis paprašė nieko nebandyti ir paaiškino, kad automobilį teks nugabenti į servisą. Dėl tolesnių darbų spręs meistrai.
Paklausiau, kiek tai kainuos. Iš pradžių išgirdau tik transportavimo kainą ir supratau, kad tai dar ne viskas. Dar reikės pašalinti netinkamus degalus, išvalyti baką ir tada pilti tai, ką turėjau pilti nuo pat pradžių.
Paskambinau kolegai pasakyti, kad dokumentų laiku neatvešiu.
– Kas nutiko?
– Pripyliau dyzelino.
Jis kelias sekundes patylėjo.
– Į naująjį?
– Taip.
– Užvedei?
Tą rytą šį klausimą girdėjau tiek kartų, kad pradėjau atsakinėti, jam dar nebaigus sakinio.
Laukdamas ėmiau kaltinti viską iš eilės
Kava jau atvėso. Stovėjau prie automobilio ir pykau pirmiausia ant savęs, paskui ant to skambučio, paskui ant skubėjimo. Akimirką net suerzino pati kolonėlė: kodėl viskas taip arti, kodėl negalėjo būti aiškiau?
Nuėjau pažiūrėti. Užrašas buvo aiškus, tik aš jo neperskaičiau.
Suvokimas buvo nemalonus, bet bent lioviausi ieškoti kaltų. Darbuotoja pasiūlė palaukti techninės pagalbos viduje. Sėdėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip žmonės atvažiuoja, prisipila, susimoka ir išvažiuoja. Anksčiau nebuvau pagalvojęs, koks gėris yra tiesiog išvažiuoti iš degalinės.
Telefono naršyklėje jau buvau pradėjęs ieškoti panašių atvejų. Vieni komentaruose rašė, kad nieko baisaus, kiti žadėjo beveik naują variklį. Nuo to darėsi tik blogiau.
Uždariau puslapį. Meistras automobilio dar nebuvo matęs, o aš jau skaičiavau remontą pagal nepažįstamų žmonių istorijas.
Tralo vairuotojas nesijuokė
Atvažiavęs jis pirmiausia apžiūrėjo, kaip saugiausia paimti automobilį. Aš vaikščiojau iš paskos ir aiškinau, kad anksčiau turėjau dyzelinį, kad automobilį pakeičiau neseniai, kad kalbėjau telefonu.
Jis išklausė ir tarė:
– Supratau. Būna. Dabar susitvarkom.
Man nereikėjo nei paguodos, nei pasakojimų apie kitus užmaršuolius. Pakako, kad žmogus elgėsi taip, lyg problema būtų išsprendžiama.
Vis dėlto žiūrėti, kaip automobilis keliamas ant platformos, buvo sunku. Prieš valandą juo ramiai važiavau į darbą, o dabar stovėjau degalinėje su dokumentų krepšiu ir tuščiu kavos puodeliu, o mano mašina išvažiavo be manęs.
Servise dar kartą aiškiai pasakiau, kokių degalų pripyliau ir kad variklio neužvedžiau. Paprašiau prieš bet kokius papildomus darbus paskambinti ir paaiškinti, ką reikės daryti ir kiek tai kainuos. Po tokio ryto nenorėjau priimti nė vieno sprendimo nesiklausęs.
Už klaidą sumokėjau 330 eurų
Automobilį atsiėmiau, kai buvo pašalinti netinkami degalai ir išvalytas bakas. Už transportavimą ir darbus iš viso sumokėjau 260 eurų.
Dar 70 eurų buvau palikęs degalinėje. Vien dėl to neatidaus sustojimo išleidau 330 eurų, neskaičiuojant naujai įpiltų tinkamų degalų ir sugaišto laiko.
Gavęs sąskaitą nesiderėjau. Apie darbus buvau informuotas iš anksto, tad bent šiuo klausimu pykti nebuvo ko. Tik kelis kartus perskaičiau galutinę sumą ir pagalvojau, ką kita buvau numatęs už tuos pinigus.
Automobilyje dar kelias minutes pasėdėjau. Šįkart pirmiausia pažiūrėjau į dokumentus, paskui į kuro rodmenis, ir tik tada užvedžiau. Važiavau be muzikos, nes tą dieną jau buvau prisiklausęs per daug visko.
Dabar degalinėje laikausi vienos taisyklės
Kolegoms kitą dieną papasakojau pats, nenorėjau visą savaitę aiškinti, kodėl neatvažiavau laiku. Vienas prisipažino kadaise paėmęs ne tą pistoletą, bet spėjęs pastebėti. Kitas pradėjo juokauti, kad man prie bako reikia priklijuoti priminimą.
Priklijavau. Nedidelį, matomą tik atidarius dangtelį. Man visai nesvarbu, kaip tai atrodo.
Dabar prieš pildamas perskaitau degalų pavadinimą ant pistoleto ir pasitikrinu, ko reikia automobiliui. Tuo metu nekalbu telefonu, o jei kas skambina, perskambinu baigęs.
Iš tos dienos geriausiai prisimenu akimirką, kai sėdėjau prie vairo su raktu rankoje, o už manęs laukė žmogus. Labai norėjosi greitai patraukti automobilį ir tik paskui aiškintis. Gerai, kad tada neskubėjau.
Namuose kvitą su užrašu „dyzelinas“ buvau pasidėjęs prie kitų automobilio dokumentų. Tvarkydamasi žmona paklausė, ar ir jį saugosiu.
– Kol prisiminsiu nepaėmęs į rankas, – atsakiau.
Praėjo keli mėnesiai, kvitą jau išmečiau. Prieš pildamas vis tiek patikrinu.
