Atsiimdamas automobilį iš serviso pamačiau, kad ridos skaitiklis nuskaičiavo maždaug 150 kilometrų daugiau, nei tikėjausi. Iš pradžių pamaniau, kad tiesiog klaidingai prisimenu skaičių, bet prieš atiduodant raktelius darytoje telefono nuotraukoje skirtumas buvo lygiai 152 kilometrai. Meistras, išgirdęs mano klausimą, nė kiek nenustebo: „Reikėjo normaliai išbandyti.“
Automobilį į servisą buvau atvežęs dėl priekinėje važiuoklėje girdimo bildesio. Sutarėme, kad prieš remontą meistras paskambins, kai nustatys priežastį, ir kartu aptarsime kainą. Apie ilgesnius važinėjimus niekas nekalbėjo, todėl paklausiau, kur reikėjo nuvažiuoti tiek kilometrų.
– Jūs norite, kad sutvarkytume, ar kad tik kieme pavažinėtume? – atsakė jis. Tada supratau, kad paprastu paaiškinimu šis pokalbis greičiausiai nesibaigs.
Pilnas bakas buvo skirtas kelionei pas tėvus
Degalų buvau pripylęs dieną prieš tai, nes penktadienį planavome važiuoti pas tėvus. Į servisą atvykau ketvirtadienio rytą ir tikėjausi automobilį atsiimti tą pačią dieną. Meistras pažadėjo paskambinti, kai apžiūrės važiuoklę.
Prieš atiduodamas raktelius nufotografavau prietaisų skydelį. Tai padariau ne iš ypatingo nepasitikėjimo: automobilio priežiūros išlaidas žymiuosi telefone, o šalia išsisaugau ridą ir dokumentus. Nuotraukoje matėsi ir beveik iki viršaus pakilusi degalų rodyklė.
Popiet meistras paskambino, įvardijo rastą problemą, pasiūlė pakeisti susidėvėjusias detales ir pasakė kainą. Sutikau. Vakare pranešė, kad darbų užbaigti nespėjo ir automobilį galėsiu pasiimti kitą rytą.
Tai suerzino, bet dar supratau: darbai kartais užtrunka. Susitariau su žmona, kad ji nuveš mane į servisą, o tėvams parašiau, jog penktadienį tikriausiai atvažiuosime kiek vėliau.
Ridą patikrinau dar neišvažiavęs iš aikštelės
Penktadienį priėmėjas padavė sąskaitą, trumpai išvardijo atliktus darbus ir pasakė, kad bildesio nebėra. Sumokėjau, pasiėmiau raktelius ir nuėjau prie automobilio. Vos atsisėdęs pastebėjau, kad degalų rodyklė nukritusi žemiau, nei tikėjausi.
Pirmiausia pamaniau, kad automobilis gal ilgiau stovėjo užvestas. Tada pažiūrėjau į bendrą ridą, susiradau vakarykštę nuotrauką ir atėmiau skaičius. Skaičiavau dar kartą, bet vėl išėjo 152 kilometrai.
Žmona jau buvo užvedusi savo automobilį, todėl paskambinau jai ir paprašiau dar neišvažiuoti. Grįžęs į priėmimo patalpą parodžiau nuotrauką ir paklausiau, kodėl su mano automobiliu tiek važinėta. Išgirdęs atsakymą apie „normalų išbandymą“, paprašiau nurodyti konkretų maršrutą.
– Įvairiais keliais važiavome. Reikėjo patikrinti, ar garsas nesikartoja.
– Šimtą penkiasdešimt kilometrų?
– Jeigu skaičiuosite kiekvieną kilometrą, bus sunku dirbti.
Iki tol kalbėjau ramiai. Po šio sakinio padėjau sąskaitą ant stalo ir pasakiau, kad noriu kalbėti su žmogumi, kuris vairavo.
Paaiškėjo, kad automobilį buvo pasiėmęs vienas darbuotojas
Priėmėjas nuėjo į dirbtuves. Laukdamas žvelgiau į ant sienos kabančius diplomus ir reklamas, nors nė vieno žodžio neperskaičiau. Vis galvojau, ar tikrai esu tas įkyrus klientas, kuris trukdo žmonėms dirbti, kaip man ką tik bandė pasakyti.
Atėjęs mechanikas iš pradžių pakartojo, kad tikrino remontą. Paklausiau, ar važiavo vakar vakare, ar šiandien ryte. Atsakė, kad abu kartus, nes norėjo išbandyti automobilį ir šaltą.
– Tai kur automobilis buvo naktį? – paklausiau.
Jis pažiūrėjo į priėmėją, paskui prisipažino nuvažiavęs namo. Gyveno už miesto, todėl esą pasirinko kelią, kuriuo galėjo patikrinti važiuoklę skirtingomis sąlygomis.
Kelias sekundes tylėjau. Mano automobilis, kurį laikiau stovinčiu serviso aikštelėje, vakare buvo išvažiavęs pas darbuotoją namo. Apie tai sužinojau tik todėl, kad pats patikrinau ridą.
– Kodėl man nepaskambinote ir nepaklausėte?
– Nemaniau, kad bus problema. Juk vis tiek reikėjo važiuoti.
Žmona stovėjo šalia ir nieko nesakė. Vėliau, jau automobilyje, prisipažino laukusi, ar nepradėsiu šaukti. Norėjosi, bet supratau, kad tuomet visas pokalbis greitai pavirstų ginču apie mano toną.
Dėl degalų pasiūlė atsiskaityti iš karto
Mechanikas paklausė, kiek noriu už sunaudotus degalus. Atsakiau, kad pirmiausia noriu, jog būtų pripažinta: dėl tokio automobilio naudojimo nesusitarėme. Jei pats būčiau pasiūlęs važiuoti šimtą kilometrų ieškant sunkiai pasireiškiančio gedimo, pokalbis būtų visai kitoks.
Priėmėjas vėl užsiminė apie būtinybę išbandyti, bet šįkart paprašiau nekartoti bendrų frazių. Pasiūliau kartu įrašyti į darbų dokumentą, kad po remonto automobilis buvo nuvežtas darbuotojui namo ir grąžintas ryte.
Tada pakvietė serviso vadovą. Parodžiau jam nuotrauką, dabartinę ridą ir sąskaitą. Mechanikas jo akivaizdoje patvirtino, kad važiavo namo, o vadovas pripažino, jog tokia kelionė su manimi turėjo būti aptarta.
Susitarėme, kad dalis sumokėtos sumos, įskaitant degalų išlaidas, man bus grąžinta. Paprašiau susitarimą užfiksuoti raštu ir pasiėmiau dokumento kopiją. Meistras, eidamas atgal į dirbtuves, dar sumurmėjo, kad norėjo tik gerai patikrinti.
Kelionę pradėjome nuo sustojimo degalinėje
Iš serviso išvažiavau jau negalvodamas apie sutaupytus ar grąžintus eurus. Klausiausi, ar automobilis tikrai sutvarkytas, ir jaučiau, kaip po viso pokalbio įsitempę pečiai pamažu atsileidžia. Bildesio nebegirdėjau.
Prieš kelionę teko vėl užsukti degalų. Žmona parašė tėvams, kad vėluosime dar truputį, o aš, stovėdamas prie kolonėlės, telefone į vieną aplanką sudėjau abi ridos nuotraukas, sąskaitą ir susitarimą.
Kitą kartą automobilį remontui užregistravau jau kitame servise. Priėmęs žmogus užrašė ridą, o aš paprašiau prie užsakymo pridėti, kad ilgesnį bandomąjį važiavimą suderintų telefonu.
Jis pakėlė akis ir paklausė, ką laikau ilgesniu. Papasakojau apie tuos 152 kilometrus. Priėmėjas pažiūrėjo į kolegą, grįžo prie dokumento ir įrašė: „Bandomojo važiavimo apimtį suderinti su klientu.“ Tik tada padėjau raktelius ant stalo.
