Suaugusiam draugai dažniausiai neatsiranda per vieną drąsų vakarą ar atsitiktinį pokalbį prie kavos aparato. Ryšys natūraliausiai užsimezga ten, kur tuos pačius žmones sutinkame reguliariai ir kartu darome tą patį: sporte, kursuose, savanorystėje, bendruomenėje ar net vedžiodami šunį tuo pačiu maršrutu.
Mokykloje viskas buvo beveik nesąžiningai paprasta. Kasdien sėdėjai vienoje klasėje, per pertraukas neturėjai kur dingti, o bendrų temų užtekdavo nuo kontrolinio iki mokytojo nuotaikos. Suaugus dieną užpildo darbas, namai, pirkiniai ir nuovargis, todėl net malonus žmogus dažnai lieka tik „tas kolega iš kito skyriaus“.
Draugystei reikia ne drąsos, o pasikartojimo
Didžiausia klaida – tikėtis, kad artimas ryšys prasidės kaip filme: vienas pokalbis, daug juoko ir jau planuojama bendra kelionė. Dažniau jis auga iš mažų, neįpareigojančių susitikimų. Pirmiausia pasisveikinate, kitąkart aptariate treniruotę, o vėliau kartu nueinate išgerti kavos.
Todėl verta rinktis ne vienkartinius renginius, o veiklas, į kurias galima sugrįžti. Vienas gražus pokalbis festivalyje gali pakelti nuotaiką, bet savaitinė mankšta, stalo žaidimų vakaras ar kalbų klubas suteikia tai, ko draugystei iš tiesų reikia – progą vėl susitikti be nepatogaus kvietimo „gal kada nors“.
Kur žmonės susipažįsta nevaidindami
Geriausios vietos nebūtinai yra garsiausios ar pilnos nepažįstamųjų. Dažnai tinka tos, kuriose visi susirinko ne desperatiškai ieškoti draugo, o užsiimti tuo, kas jiems patinka. Tada pokalbis prasideda nuo bendro reikalo, o ne nuo pareigos greitai pasirodyti įdomiam.
- Reguliarūs užsiėmimai – grupinės treniruotės, šokių pamokos, kūrybinės dirbtuvės, chorai, knygų ar stalo žaidimų klubai.
- Savanorystė – gyvūnų globa, pagalba renginiuose, bendruomenių iniciatyvos. Čia žmones iš karto suartina panašus požiūris ir konkretus darbas.
- Vietos bendruomenė – namo, rajono ar tėvų grupės, talkos, kiemo renginiai. Kaimynas, kurį nuolat sutinki, kartais tampa artimesnis už seną pažįstamą kitame mieste.
- Pomėgiai lauke – žygiai, bėgimo grupės, dviračių išvykos, šunų vedžiotojų bendruomenės. Judant pokalbis dažnai klostosi lengviau nei sėdint vienam prieš kitą.
Darbas taip pat gali tapti pradžia, tačiau vien bendro susierzinimo dėl susitikimų kalendoriaus neužtenka. Ryšys išeina už darbo ribų tada, kai atsiranda paprastas, konkretus pasiūlymas: kartu papietauti, po darbo pasivaikščioti ar nueiti į renginį, apie kurį jau kalbėjotės.
Ne kiekvienas pažįstamas turi tapti geriausiu draugu
Suaugusiems kartais trukdo ne vien laiko stoka, bet ir pernelyg aukšti lūkesčiai. Norisi iš karto rasti žmogų, su kuriuo sutaptų humoras, interesai, gyvenimo ritmas ir požiūris į viską. Tačiau daug tvirtų draugysčių prasideda nuo siauresnio ryšio: su vienu smagu eiti į kiną, su kitu – važiuoti į žygį, o trečiam galima parašyti, kai reikia išsikalbėti.
Verta leisti santykiui būti tokiam, koks jis yra, ir neskubėti jo įvardyti. Jei po kelių susitikimų žmogus nerašo pirmas, tai nebūtinai reiškia atstūmimą – kitas suaugęs gali lygiai taip pat laukti ženklo, kad jo draugija jums iš tiesų patiko.
Kaip padaryti pirmą žingsnį, kad jis neskambėtų keistai
Vietoje migloto „reikėtų kada susitikti“ geriau pasiūlyti konkretų ir lengvą planą. „Aš šeštadienį einu į tą parodą, gal nori prisijungti?“ skamba paprasčiau, nes kitam žmogui nereikia pačiam sugalvoti nei datos, nei veiklos.
Padeda ir tai, kad po kiekvieno pokalbio mažiau save vertinate. Nebūtina būti kambario siela, pasakoti įspūdingų istorijų ar iškart atskleisti visą savo gyvenimą. Pakanka domėtis, prisiminti smulkmeną iš ankstesnio pokalbio ir kartais pačiam parašyti pirmam.
Suaugusiųjų draugystė gimsta ne iš tobulo prisistatymo, o iš reguliaraus buvimo ten, kur jums pačiam gera. Išsirinkite vieną veiklą, į kurią galėtumėte grįžti, ir po kito malonaus pokalbio pasiūlykite konkretų bendrą planą – būtent taip pažįstami pamažu tampa savais žmonėmis.
