Naujienų portalas

„Černobylio“ prodiuserė: kino industriją pandemija išgąsdino, tačiau „nesusargdino“

Pasaulinė COVID-19 pandemija pernai išaugino naujų filmų paklausą ir smarkiai padidino žmonių, besinaudojančių filmų platformų paslaugomis, skaičių. Kita vertus, filmų kūrėjus ji privertė skubiai kurti naujas taisykles ir skirti šimtatūkstantines sumas viruso prevencijai. Lietuva netapo išimtimi – čia pačiame pandemijos įkarštyje buvo kuriamas tikrais įvykiais paremtas prancūzų kūrėjų filmas.
Prodiuserė Lineta Mišeikytė, anksčiau dirbusi su tokiais mūsų šalyje kurtais projektais kaip „Černobylis“ bei „Karas ir taika“, sako, kad į situaciją teko reaguoti žaibiškai.
„Svarbiausia buvo skubiai apsibrėžti darbo pandemijos sąlygomis taisykles, kurių kiekvienas komandos narys privalėjo laikytis, ir užtikrinti efektyvią viruso plitimo prevenciją. Pastarajai buvo mesti didžiuliai resursai – skirti 5 proc., arba apie 100 tūkst. eurų, prancūzų kūrėjų filmo kūrimui mūsų šalyje numatytų lėšų. Pasaulyje sumos yra ir dar didesnės, jos siekia nuo 3 iki 20 proc. filmo biudžeto. Tai kaina, kurią mokame už galimybę tęsti filmavimus, ir tą daro visi atsakingi Europos ir Holivudo prodiuseriai, nes kito būdo paprasčiausiai nėra“, – tikina L. Mišeikytė.
JAV kino ir televizijos prodiuserių aljanso duomenys rodo, kad toks būdas pasiteisino – kino industrijoje užsikrėtimų koronavirusu skaičius pernai siekė vos 0,3 proc. Anot L. Mišeikytės, situaciją pavyko suvaldyti ir 42 dienas filmuojant prancūzų filmą Lietuvoje.
Testavimas – triskart per savaitę
Pasak kino industrijos atstovus konsultuojančios advokatų kontoros „Magnusson“ vadovaujančios partnerės Ligitos Ramanauskaitės, būtinu punktu šio sektoriaus veikloje praėjusiais metais tapo COVID-19 prevencijos ir suvaldymo taisyklės.
„Filmo gamyba yra sudėtingas daugialypis projektas, neapsaugotas nuo įvairių nežinomųjų. Pastariesiems atsiradus, situacija gali kardinaliai pasikeisti, pareikalauti papildomų išteklių. Pandemiją irgi galėtume priskirti prie tokių nežinomųjų, į kuriuos reaguojant būtina greitai veikti. Kino industrijoje COVID-19 gali būti prilyginamas ir force majeure, kadangi čia dirba nelengvai pakeičiami ar visai nepakeičiami specialistai. Susirgus, pavyzdžiui, statybininkui ar vairuotojui, jį gali pakeisti kitas, o susirgus filmo režisieriui ar pagrindiniam aktoriui tokios galimybės nėra. Tad maksimaliai apsidrausti, nusimatant taisykles ir darbo tvarkas, yra būtina“, – pabrėžia advokatė.
L. Mišeikytė sako, kad svarbiausia sąlyga dalyvaujantiems filmavime tapo reguliarus testavimas, niekas nebuvo įleidžiamas į aikšteles netestuotas. „Testavimasis visiems buvo kone antraeilės pareigos – aktoriai buvo testuojami tris kartus per savaitę, kūrybinė grupė – du kartus per savaitę“, – pasakoja ji.
Siekiant apriboti kontaktų skaičių keliskart buvo padidinta kostiumų erdvė, filmavimo aikštelių plotas. Įdarbinta tris kartus daugiau administracijos darbuotojų – tiek jų prireikė tvarkyti reikiamus leidimus, koordinuoti testų atlikimą, derinti sugriežtintas aktorių logistikos detales.
„Pavyzdžiui, filmuotis turėjo atskristi aktoriai iš Rusijos. Įprastu metu tai nekeltų sunkumų, o pandemijos kontekste reikėjo gauti leidimus jiems atvykti, nes Rusija yra trečioji šalis, rašyti prašymus institucijoms, informuoti oro uostą, vežti aktorius testuotis, sulaukus neigiamo rezultato gauti leidimą jiems palikti saviizoliacijos vietą, minučių tikslumu pateikti informaciją, kur jie bus“, – pateikia pavyzdį prodiuserė.
Teko įveikti kultūrinius skirtumus
L. Ramanauskaitė pasakoja, kad kino sektoriaus sutartys paprastai būna itin detalios, o pandemija privertė viską apsibrėžti dar tiksliau. Jos teigimu, įprastai tokių sutarčių parengiamieji darbai pradedami labai anksti. Kadangi tai didelio intensyvumo projektai, būtina susiplanuoti kuo daugiau aspektų, o neplanuotas situacijas reikia būti pasirengus spręsti tada, kai jos iškyla.
„Kiekvienas filmo užsakovas, ar jis būtų iš JAV, Prancūzijos, Vokietijos, turi savo standartines sutartis, kurios adaptuojamos pagal mūsų šalies teisinius reikalavimus ir atsižvelgiant į konkrečią situaciją, pavyzdžiui, pandemiją. Amerikiečių ir britų sutartys paprastai būna detaliausios, nes jie mėgsta labai tikslų, kartais net smulkmenišką reglamentavimą, lygiai taip preciziškai taisyklėmis ir vadovaujasi. Tuo tarpu tų šalių, kurių įstatymai yra detalizuojami įvairiais kodeksais, kaip Prancūzija, atstovai pirmenybę teikia trumpesnėms sutartims, nes daugelis nuostatų yra kodifikuotos valstybės mastu. Kai kada veikia ir kultūriniai dalykai – pvz., kiek laisvesnis prancūzų požiūris į tvarkas ir taisykles“, – sako pašnekovė.
Anot prodiuserės L. Mišeikytės, prancūzų kūrėjų filmo filmavimo pradžioje keli viruso atvejai buvo užfiksuoti būtent dėl kultūrinių skirtumų. „Iš pradžių turėjome sunkumų dėl testų atlikimo – prievartos būti negali, tad prancūzų komanda nesitestavo, nes nesureikšmino situacijos. Netrukus atsirado pirmasis viruso atvejis, po keleto dienų – dar pora, tad teko gana griežtai pasakyti kolegoms, jog taisyklių laikytis privalo visi, jei norime tęsti darbus toliau“, – teigia ji.
L. Mišeikytė juokauja, kad kultūriniai skirtumai išryškėjo ir tarp mūsų šalies gyventojų. Testai visiems darbuotojams būdavo atliekami nemokamai, tačiau net ir tokiu atveju būdavo paslaugų teikėjų, atsisakiusių testuotis, nes virusu netiki – tekdavo juos keisti kitais.
Netrūksta nei naujų filmų, nei investuotojų
L. Mišeikytė prisipažino galvojusi, kad pandemija filmų kūrimą sustabdys, tačiau paaiškėjo, kad kino žmones išgąsdinti labai sunku. „Kolegoms teatre ar muzikos atlikėjams pandemija tapo finansine ir emocine sausra, o kinas to išvengė. Poreikis filmams yra didžiulis, nes dėl pandemijos žmonės žiūri daugiau filmų namie. Darbo netrūks ir šiemet – užsienio kūrėjai ir toliau renkasi Lietuvą, jau pavasarį filmuos skandinavai, bus kuriamas BBC projekto „Nacių iškilimas“ tęsinys“, – pasakoja ji.
Pašnekovė tiki, kad pandemijos situacijos suvaldymas prisidės prie Lietuvos, kaip kino šalies, dar geresnės reputacijos. Jos teigimu, kino industrijoje dirba milijonai žmonių, tačiau sprendimų priėmėjų nėra daug, jie vieni kitus žino ir pasitiki žodinėmis rekomendacijomis.
„Vienas iš pavyzdžių yra „Černobylis“. HBO prodiuseriai nepasirinko Ukrainos, nors ten būtų buvę paprasčiau, nereikėtų nieko pritaikyti – atvažiavai ir filmuok. Sprendimą lėmė BBC prodiuseriai, 2015 m. Lietuvoje filmavę „Karą ir taiką“ – jie pasidalino su kolegomis iš HBO teigiamais atsiliepimais apie darbo sąlygas, komandos profesionalumą ir taip pas mus atsirado „Černobylis“, – teigia L. Mišeikytė.
Vis dėlto prieš keliolika metų Lietuva nepakliūdavo į užsienio filmų kūrėjų akiratį, nes iki 2012 m. valstybė netaikė mokestinių lengvatų kino kūrėjams. Finansinių paskatų modelio patrauklumas kartu su šalies architektūra ir vietinės komandos profesionalumu yra vienas svarbiausių kriterijų.
„Amerikos kino mugėse šalys Holivudui prisistato pateikdamos gražiausius vaizdus, o šalia jų – skaičius, rodančius, kokia bus finansinė grąža nuo toje šalyje išleistų lėšų. Natūralu, kad kol Lietuvoje nebuvo mokestinių lengvatų, su mumis niekas į kalbas nesileido. Šiuo metu lengvata siekia 30 proc. ir tai yra labai gerai“, – tikina L. Mišeikytė.
Pasak advokatės L. Ramanauskaitės, dabar Lietuvoje taikoma mokestinė lengvata yra išties efektyvi, tą rodo ir didėjantis mūsų šalyje kuriamų filmų skaičius. „Valstybė atsisako dalies pelno mokesčio pajamų, kad tos lėšos suktųsi kino industrijoje ir padėtų ateiti naujoms užsienio investicijoms. Savo ruožtu pelningai veikiančios įmonės, investuodamos dalį mokėtino pelno mokesčio į filmų gamybą, gauna iš to ne tik 11 proc. finansinę naudą, bet ir prisideda prie darbo vietų kūrimo“, – aiškina ji.
L. Mišeikytės teigimu, pandemija kiek pakoregavo ir filmų kūrimui lėšų skiriančių verslų sąrašą. „Kai kurių verslų veikla buvo pristabdyta, apribotos plėtros galimybės, tuo pačiu sumažėjo ir pajamos. Tačiau atsiranda nauji sektoriai, kuriems COVID-19 neigiamos įtakos nepadarė – pastaruoju metu sulaukiame daugiau susidomėjimo iš įmonių, veikiančių finansų ir IT srityse“, – teigia ji.

Jums gali patikti