Naujienų portalas

Menininko Roko Beržiūno paveikslus nutapo gamta

Eglė Aidetytė

„Stengiuosi kurti akiai neatpažįstama technika, kai nesimato autoriaus prisilietimo ir, rodos, pati gamta drobėje suformavo kalnus, išliejo ežerus ar atvėrė kosmines erdves“, – sako aštuonioliktąją savo tapybos darbų parodą „Vaidilos“ teatre pristatantis menininkas Rokas Beržiūnas.

Menininko tapybos darbai abstraktūs, tačiau juose galima įžiūrėti vandens, miškų, žvaigždynų ar kitų gamtos motyvų. Kaip sako kūrėjas, svarbiausia jam yra atrasti paveikslo gylį, įpūsti kūriniui gyvybę, o žiūrovui belieka pačiam atrasti paveikslo siužetą. Kviečiame skaitytoją iš arčiau susipažinti su R. Beržiūno žvilgsniu į kūrybą ir gyvenimą.

Žaidžiate spalva ir forma, ar norite kažką atskleisti savo paveiksluose?

Žaidimas spalva ir forma – tai tik proceso dalis, o siužetas ir tikroji prasmė užkoduota abstrakčia kalba. Tikroji paveikslo paslaptis yra jo gylis, jo spinduliuojamas tikrumas. Taip kurti paveikslai turi savo energiją, individualų gyvenimą. Kūryboje man tai tampa pagrindine užduotimi – įpūsti kūriniui gyvybę.

Jūsų paveikslai – tarsi mistinis nepažintas pasaulis, šiek tiek tamsus, bet ir jaukus. Kuo jus traukia mistika ir abstrakčios formos?

Mūsų gyvenimas ir mirtis čia, žemėje, ir yra didžiausia mistika. Kartais galime užsimiršti, bet juntame gyvenimo alsavimą. Būtis kelia reikšmingiausius klausimus. Mane tai jaudina kaip kūrybinis objektas. Kadangi būtis yra sunkiai apčiuopiama, abstrakti tapybinė raiška yra tinkamiausia forma tam perteikti. Mano paveikslai yra lyg šios realybės ir projektuojamos svajonės refleksijos vaizdiniai. Jie alsuoja  gyvybe, kuri traukia, baugina, bet ir ramina.

Kada atradote savo stilių? Ar teko daug eksperimentuoti?

Eksperimentavimas yra neišvengiamas, kai bandai sukurti kažką individualaus, rasti ir išgryninti savo braižą. Tai sudėtingas, daugiasluoksnis procesas, kuris formuoja ir patį  menininką. Sąmoningas klasikinio piešimo atsisakymas, baigus akademiją, man buvo tik pirmas žingsnis siekiant laisvai kurti abstrakčioje erdvėje. Vėliau sekė gilių kūrybinių išbandymų, ieškojimų ir atradimų metas. Kūryboje šis procesas nenutrūksta, net jei stilius jau susiformavęs.

Ar tapymas yra viena iš dažniausiai jūsų naudojamų technikų?

Taip, dabar daugiausiai tapau, tačiau mano tapyba sunkiai telpa į klasikinį jos apibrėžimą.  Didelės monotipijos, antspaudai, akvareliniai liejimai, smėliniai reljefai ar įspaudai gula tiesiai ant mano drobių.

M. K. Čiurlionio menų mokykloje specializavotės kaip skulptorius. Ar dar dirbate šia technika?

Šiuo metu esu atsidavęs tapybai, tačiau skulptūra vis dar išlieka mano didžioji mokytoja. Ją nuolat jaučiu, nes matau pasaulį erdviškai. Tai labai svarbu kuriant plokščioje drobėje, išeinant iš paveikslo ribų, suteikiant kūriniui erdvės ir oro. Tapybos raiška man artimesnė, nes joje jaučiuosi užtikrintai ir laisvai. Spalvomis ir kompozicinėmis dėmėmis galiu  perteikti vidinę nuotaiką ir projektuoti jausmą. Taip sukurtas meno kūrinys save transliuoja, jis juntamas ir yra gyvas.

Tapydamas naudojate ne tik akrilą, bet ir kitas medžiagas – smėlį, pelenus. Kokį efektą siekiate sukurti?

Atsisakydamas tradicinei tapybai būdingų potėpių leidžiu dažams, smėliui, vulkano pelenams ir vandeniui sukurti natūralius dėsnius atkartojančius atspindžius, grublėtus, matinius ar išsiliejusius paviršius. Stengiuosi kurti akiai neatpažįstama technika, kai nebesimato autoriaus prisilietimo ir, rodos, pati gamta drobėje suformavo kalnus, išliejo ežerus ar atvėrė kosmines erdves. Nemažiau svarbi man yra ir simbolinė bei emocinė naudojamos medžiagos prasmė, jos kilmės vieta, ten patirti įspūdžiai. Niekada nepamiršiu, kaip su broliu paslapčiomis lėktuvu iš Sicilijos į Lietuvą gabenom Etnos ugnikalnio pelenus (juokiasi).

Jūsų paveikslai pasiekė ne tik lietuvių, bet ir užsienio šalių kolekcionierius. Ar stengiatės kurti kokiai nors išskirtinei auditorijai? Ar tapydamas galvojate apie žiūrovą?

Manau, kad žmonės patys renkasi jiems artimą kūrinį, juo džiaugiasi. Vieni mato paveikslo spalvų gelmę, kiti girdi muziką.  Žiūrovas  svarbus, nes jis yra pagrindinis vertintojas. Tikrai malonu, kad mano paveikslai puošia namus ir Vilniuje, ir Maskvoje, ir Niujorke.  Tai įprasmina ieškojimus bei įkvepia kurti toliau.

Kokie menininkai, rašytojai, muzikantai jus įkvepia? Ar turite savo autoritetų?

Kūryboje man svarbu atsiriboti nuo informacinio triukšmo ir autoritetų. Kartais lyginimas ar žavėjimasis kitais menininkais gali blokuoti, tapti spąstais laisvei ir individualumui. Turint meninį išsilavinimą vertini ir gerbi kiekvieną profesionaliai atliktą kūrinį galima. Man artimi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio peizažai, Mark Rothko kūryba, iš šiuolaikinių autorių žaviuosi Christian Hetzel darbais.

Ar prieš pradėdamas paveikslą, jau tiksliai žinote, koks jis bus, ar pasiduodate natūraliai tėkmei?

Eskizuoju, tačiau gerai žinau, kad piešiant dideles drobes žaidimo taisyklės keičiasi. Mano paveikslai daugiasluoksniai, jie kuriami etapais. Leidžiu dažams laisvai judėti ir nustebinti mane, o vėliau suvedu kompozicinius taškus.

Kaip vyksta jūsų paveikslo tapymas? Ar mėgstate uždaras ar atviras erdves? Galite tapyti tik vienas, ar ir būryje žmonių? Gal tapydamas klausotės kokios nors jus įkvepiančios muzikos?

Tapybos procesas dažniausiai būna intensyvus, trunkantis 4-5 valandas ryte. Man reikalinga didesnė erdvė, nes vienu metu kuriu daugiau nei 5 paveikslus. Išsidėliojęs juos ant žemės dedu sluoksnius, džiovinu. Energinga muzika padeda išlaikyti koncentraciją, vysto veiksmą, tačiau kartais reikia pabūti ir visiškoje tyloje, norint pajusti subtilias spalvų vibracijas ir perteikti jų niuansus. Dirbdamas visiškai užsimirštu, panyru į savotišką transą. Jaučiuosi gerai tiek dirbdamas studijoje vienas, tiek kurdamas pleneruose kartu su kitais menininkais.

Ar jums svarbi paveikslų harmonija ir kaip ją sukuriate?

Ieškau harmonijos ir estetikos. Ją randu meditacijos tyloje ar muzikoje. Mėgstu vaikščioti  gamtoje, pilnatvę pajuntu šeimoje. Menų paskirtis ir yra skleisti šias fundamentalias tiesas. Stengiuosi, kad ir paveikslai tai turėtų. Kad jie būtų paveikūs gerąja prasme.

Esate baigęs interjero dizaino studijas. Kaip manote, ar paveikslas yra daugiau interjero puošmena, ar muziejinis objektas?

Profesionalo kurtas paveikslas turėtų atitikti abu šiuos bruožus – tiek būti estetiškas ir papildyti interjerą, tiek turėti savo meninę vertę ir būti kolekcionuojama vertybe.

Pagal kokius kriterijus atrinkote paveikslus „Vaidilos“ teatro ekspozicijai?

Šįkart pati ekspozicinė erdvė padiktavo surinkti išskirtinę darbų ekspoziciją, pasižyminčią solidumu ir paslaptimi. Eksponuojamuose paveiksluose regimi mistiški kalnų siluetai, žvaigždžių lietūs, kosminių erdvių ir mūsų visatos peizažai.

Kaip geriausiai išsirinkti paveikslą, kuris derėtų namų interjerui?

Manau, svarbiausia, kad paveikslas patiktų pačiam žmogui (šypsosi). Yra ir kelios pagrindinės derinimo taisyklės – labai svarbus kūrinio formatas, jo harmoningas santykis interjere, paveikslo kuriama nuotaika, spalva ir tinkamas apšvietimas. Taip pat reikėtų nepamiršti ir paveikslo meninės vertės. Sienų spalvos, baldai ar erdvė ilgainiui vis tiek gali keistis, o kūrinys išliks ilgalaike vertybe.

Roko Beržiūno tapybos darbų paroda „Vaidilos“ teatre bus eksponuojama iki š. m. rugpjūčio 31 d. Norintys apžiūrėti parodą ar įsigyti menininko darbų, galite kreiptis telefonu +370 65532057.

Jums gali patikti