Naujienų portalas

Pozityvūs receptai su Mindaugu Valiuku: „Gerai pagalvojus, neturiu laiko pesimizmui ir tai nuteikia optimistiškai“

Poetas, dramaturgas, scenaristas, dainų autorius ir atlikėjas Mindaugas Valiukas pakviestas prisijungti prie optimizmo iniciatyvos „pozityvumo receptai“ sakė, jog tiek daug darbų supuolę, kad neturi net kada pagalvoti apie pesimizmą ar nuobodulį, ir nors interviu pradėjo sakydamas, kad pas jį nėra jokio optimizmo, ir kad jis nelabai tinkamas šiai iniciatyvai, vis dėlto geros nuotaikos ir gražaus žodžių žaismo pasikalbėjimas su Mindaugu Valiuku įvyko.

Kokia paskutinė skaityta knyga ar kino filmas jums paliko stipriausią įspūdį, ką rekomenduotumėte?

Žinot, aš netinku šiam interviu. Many nėra jokio optimizmo. Esu taip užsikasęs darbuose, kad nespėju net serialų žiūrėt, ką jau ten kalbėt apie knygas. Todėl skaitau tik haiku. O iš tikrųjų kiekviena mano darbo diena yra beveik vien skaitymas, bet parekomenduoti labai kažko iš to negaliu. Na nebent: V. Sirokomlės „Nemunas nuo versmių ir žiočių“, „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, M. Valančiaus „Vaikų knygelė“, G. Petkevičaitės – Bitės „Karo meto dienoraštis“, V. Petkevičiaus „Kodėlčius“.

Geros nuotaikos receptas, ar pasidalintumėte su skaitytojais?

Gerai pagalvojus, neturiu laiko pesimizmui ir tai nuteikia optimistiškai. Andai sukūriau scenarijų dideliam kompiuteriniam žaidimui, bet neturiu laiko jo sužaisti ir pastebėjau, kad mano draugai taip pat. Todėl juos linksminti ir guosti karantino proga reikės kitais būdais. Gal tiesiog paskambinti?

Kas Jus labiausiai palaikė per pirmąjį karantiną?

Pirmasis karantinas labai priminė rezistenciją, nes praleidau jį bunkeryje J. Basanavičiaus gatvėje. Galbūt todėl per pietų pertraukas namie sukūriau muziką aštuoniems partizanų eilėraščiams ir dabar su dar dviem rezistentais įrašinėjame albumą. Karantinas turi pliusų. Tai pirmos mano dainos, sukurtos pagal svetimus tekstus. Tai nuteikia optimistiškai.

Kaip geriausiai pradėti rytą?

Iki karantino mano rytinis ritualas buvo atsikelti, sėsti ant dviračio ir važiuoti į darbą. Dabar jis sugriautas, pakoreguotas naujausio trendo (jam mažiausiai 2000 metų) ant tuščio skrandžio išgerti stiklinę karšto vandens. Tad keltis reikia trimis minutėmis anksčiau, ir tai nenuteikia optimistiškai. Bet visai priešingai nuteikia pati kelionė dviračiu. Tai geriausias darbo dienos laikas. Ypač keturios minutės kylant į Šeškinės kalną. Dabar kuriu poezijos serialą apie tas keturias minutes kasdien. Idėja utopinė, jei ne kvaila – parašyti serialą apie keturias minutes, – kas per jas gali atsitikti?.. Nepaisant to, yra jau dvi serijos, #RYTOJ, Facebook‘e ir tai nuteikia optimistišai.

O grįžus namo, laukia šeima. Ir tai nuteikia dieviškai. O tai nuteikia optimistiškai.

Sursum corda! Carpe noctem! Ergo bibamus!

Jums gali patikti