Naujienų portalas

Emilijos istorija (Istorija apie įveiktą anoreksiją)

Tęsiame straipsnių ciklą apie emocinę (psichologinę) žmonių sveikatą, jos įtaką gyvenimo kokybei. Apie klientų (sutikusių pasidalinti savo istorijomis), pasikeitimus psichoterapijoje, dalinasi gyd. psichoterapeutė Gražina Sidorovienė. Klientų istorijos, siekiant išlaikyti konfidencialumą – anoniminės.

Emiliją atvedė mama. Jai buvo 15-ka. Būdama 168 cm ūgio ji svėrė 42 kilogramus. Mane jiems rekomendavo giminaitė, sužinojusi Emilijos situaciją. Iki atėjimo pas mane, mama su Emilija lankėsi gydymo įstaigoje, tačiau sužinojusi, kad reikia gerti vaistus ir gultis į ligoninę – atsisakė. Pasirinko bandyti gydytis be vaistų. Per pirmąjį susitikimą daugiausia kalbėjo mama – išsiaiškinome, kad dar metai atgal Emilijos svoris buvo 58 kg. Pokyčiai prasidėjo prieš pusmetį. Tėvai kurį laiką pokyčių nepastebėjo, nes paauglė nešiojo didesnio dydžio drabužius, mažai bendravo, ilgai sėdėdavo prie kompiuterio ir kažką ten naršydavo. Tik vieną dieną, kai ji maudėsi, mama atnešė rankšluostį į vonią ir ten pamatė dukters kūną – sulysusį ir subraižytas rankas bei šlaunis. Mamą ištiko siaubas. Pagalbos nesikreipė – patys bandė sureguliuoti mitybą namuose, didino kaloringumą, skaičiavo ir kontroliavo, ką Emilija valgo – tada prasidėjo aštrūs pykčiai su Emilija dėl kiekvieno kąsnio. Tik po kelių mėnesių, kai merginos svoris pradėjo kristi po 1 kg į savaitę, jie kreipėsi į gydymo įstaigą, o po jos – į mane.

Paklausiau Emilijos, ar ji norėjo čia ateiti ir kaip ji pati mato situaciją? Atsakė, kad norėjo ateiti. Supranta, jog situacija – nenormali. 2 metus jaučiasi labai vieniša. Jaučiasi nereikalinga tėvams. Ko norėtų iš terapijos ? – nebebijoti maisto ir sumažinti savo pyktį, nes kai pavalgo – tampa labai labai pikta, „kaip ežiukas“.

Atskiru iššūkiu tapo konfidencialumo susitarimas, kadangi paauglys – dar nėra pilnametis ir tėvai yra atsakingi už jį, tačiau tuo pačiu metu jis yra jau ir nebe vaikas, daug ką supranta ir nori autonomijos bei pagarbos asmeninei pozicijai. Todėl sutarėme su Emilija, kad tai, ką ji kalbės mūsų susitikimuose bus konfidencialu, o aš taip pat turėsiu susitikimus su tėvais ir juose pristatysiu, kaip man atrodo sveikimo eiga ir ką galėtų daryti tėvai.

Sesijos prasidėjo pykčio ir vienišumo tema. Emilija bandė perpasakoti, kaip vienišai ji jautėsi pastaruosius 2 metus: keitė mokyklą, keitėsi draugai, keitėsi jos išvaizda (dar prieš pusantrų metų kai ji svėrė 62 kg, ją vadino storule), tėvai labai kontroliavo ir niekur neleido eiti iš namų – dėl to nutrūko ryšiai su vieninteliu draugų rateliu, mama neleisdavo jai rengtis taip, kaip ji norėjo – pirko jai nepatinkančius rūbus, dar laikė ją vaiku. Valgymas ir nevalgymas tapo pretekstu Emilijai išreikšti pyktį – dėl to kiekvieną kartą jos su mama susipykdavo. Po to į konfliktą įsitraukdavo kiti namiškiai. Dėl to Emilija kiekvieną kartą jautėsi kalta. Bet kitaip pykčio išreikšti ji nemokėjo, o norėjo. „Mane augino taip, kad nepykčiau“-pasakė ji. Nagrinėjant tuos 2 pastaruosius metus, kai vyko pokyčiai, Emilija minėjo, jog atsidūrė visiškoje vienumoje – keitėsi kūnas, nebesuprato, ko nori, užklupdavo nepaaiškinamo liūdesio periodai – tada ji mielai būtų pasikalbėjusi su kuom nors, tačiau šeimoje tėvai buvo užsiėmę darbais ir ji likdavo viena su kompiuteriu. Piešė, vedžiodavo šuniuką, skaitė, tačiau nuo liūdesio ir vienišumo nepabėgo. Spėjau, kad Emilijoje vyko branda, atėjo paauglystė, o kai ji ištarė žodį „manyje vyksta virsmas“, paklausiau – „čia kaip lėliukė virsta drugeliu ?“ – Emilija nustebo, tačiau apsidžiaugė – „taip“. Dažnai terapijos metu ji vis grįždavo prie šios metaforos.

Emilija mokėsi adekvačiai reikšti pyktį ir suprasti, kas su ja vyksta, bandė suvokti savo laisvės ir ją kontroliuojančių tėvų santykį, peržiūrėti savo stipriąsias ir silnąsias savybes. Tačiau liga jau buvo pažengusi ir svoris krito iki 36,9 kg. Dėl to atėjo laikas pasikalbėti apie atsigulimą į ligoninę, nes taip liepė dietologė. Su Emilija aptarėme, kas jai ten gali būti baisu, kaip jai ten „ištverti“, kas „blogiausio“ gali nutikti, o su tėvais – kad gultis būtina. Ligoninėje Emilija praleido 3 savaites. Grįžo priaugusi svorio ir šiek tiek „suaugusi“, kaip ji sakė. Tikslas po ligoninės – tapti savarankiškesne ir labiau kontroliuojančia savo gyvenimą. Vis dar skambėjo jos frazės:  „Jaučiuosi kaip kosmose“, „Sunku susigaudyti savyje ir kituose“. Nusidažė mėlynai plaukus. Nesitarusi su tėvais, įsivėrė auskarą į lūpą. Tuo labai papiktino savo mamą ir auskaras buvo pašalintas. Dar vyko „savęs“ paieškos.

Tačiau po pusmečio Emilija pradėjo atpažinti ir įvardinti savo jausmus – liūdesį, nusivylimą, pyktį. Po šio pusmečio pasimatė ir tikrasis „susirgimas“ – tai santykių vengimas – tiek pačios Emilijos nepasitikėjimas savimi, tiek didelė tėvų kontrolė. Santykių vengimas ir vienišumas buvo maskuojamas anoreksija.

Labai svarbu paminėti, jog Emilijos tėvai dėjo visas pastangas padėti dukrai – tiek pagalbos ieškojime (dietologo, psichoterapeuto, endokrinologo), tiek nuoširdžiai bandydami suvokti, ką jie galbūt daro ne taip. Reguliariai mūsų susitikimuose aiškinomės, kas vyksta ir kaip jiems patiems atrodo situacija. Iš pradžių mama piktinosi Emilijos auskarais, nevalgymu, plaukų spalva – šiuo klausimu tėtis buvo ramesnis ir tolerantiškesnis. Kaip paaiškėjo, mama pati buvo auginta labai griežtai ir taip jai atrodė, kad ir ji turi auginti savo dukrą. Preciziška tvarka namuose ir jokių užklasinių veiklų. Apgyniau Emiliją, pasakydama, kad jos saviraiškos būdas bent jau nėra toks žalingas, kaip narkotikai, alkoholis ar cigaretės. Tėvai kalbėjo, kaip bijo, kad Emilija jau beveik suaugusi ir tai reiškia, kad ji netrukus gali išeiti iš namų. O tas reikš, kad jie sensta. Su tėvais reguliariai kalbėjomės, kad Emilija jau suaugo ir keičiasi tėvų santykis iš vaikas-tėvas į paauglys – tėvas.

Likusį terapijos laiką Emilija mokėsi pažinti save, kitus, megzti santykius su kitais bendraamžiais. Ji pritapo naujame draugų ratelyje, kuris pats sau organizuodavosi įvairias veiklas – lankė kiną, koncertus, vakarodavo vieni pas kitus, kalbėdavosi. Tėvai pradėjo leisti Emilijai visur dalyvauti. Labai greitai Emilija pastebėjo, kad išvaizda svarbi paauglių tarpe, tačiau ne visada ji susijusi su pasitikėjimu savimi. Kad yra klasiokų, kuriems išvaizda yra nesvarbi, tačiau jie yra pasitikintys savimi ir gerbiami klasėje. Tai atradusi, Emilija dar labiau pradėjo pasitikėti savimi. Išsiskyrėme Emilijai einant 17-us metus. Ji svarstė, kokią specialybę pasirinkti, buvo lengvai įsimylėjusi.

 

O po 2-jų metų susitikome Skype. Mergina sėkmingai baigė mokyklą ir įstojo į universitetą užsienyje. Dabar ji džiaugiasi bendravimu su įvairiausių tautybių studentais ir ligos beveik nebeatsimena. „Gyvenimas yra puikus !” ištarė, „mėgaujuosi juo čia“.

Nuoširdžiai linkiu Emilijai džiaugtis gyvenimu, jausti jį ir toliau siekti savo svajonių !

 

Daugiau informacijos – “Pasirinkimas būti”: https://www.facebook.com/psichoterapijabuti/

 

 

Jums gali patikti