Lietuvos žingsnis atsisakyti Otavos konvencijos: saugumo dilema
Lietuvos Prezidentas pateikė Seimui siūlymą denonsuoti Otavos konvenciją, kuri draudžia priešpėstines minas. Šis žingsnis sulaukė įvairių reakcijų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Prezidento teigimu, šis sprendimas yra būtinas siekiant užtikrinti šalies saugumą ir gynybinius pajėgumus, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją.
Otavos konvencija, oficialiai žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų uždraudimo, buvo pasirašyta 1997 metais ir įsigaliojo 1999 metais. Ji draudžia naudoti, gaminti, kaupti ir perduoti priešpėstines minas. Lietuva prisijungė prie šios konvencijos 2003 metais, įsipareigodama sunaikinti savo turimas minų atsargas.
Prezidento argumentai ir geopolitinis kontekstas
Prezidento siūlymas denonsuoti konvenciją grindžiamas argumentu, kad dabartinė saugumo situacija reikalauja lankstesnio požiūrio į gynybos priemones. Jis pabrėžė, kad priešpėstinės minos gali būti efektyvi priemonė apsaugoti šalies teritoriją nuo galimų agresorių. Tačiau šis siūlymas sukėlė susirūpinimą dėl galimų humanitarinių pasekmių ir tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo.
Pastarųjų metų įvykiai Ukrainoje ir Rusijos agresyvi laikysena Baltijos regione yra pagrindiniai veiksniai, lėmę šį sprendimą. Rusijos kariuomenė aktyviai naudoja minas Ukrainoje, o Suomija, kuri turi ilgą sieną su Rusija, niekada neprisijungė prie Otavos konvencijos, išlaikydama savo priešpėstinių minų arsenalą kaip atgrasymo priemonę.
Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, priešpėstinės minos gali būti itin efektyvios sulaikant priešo pajėgas ir apsaugant strateginius objektus, ypač turint omenyje ribotus Lietuvos gynybos resursus ir ilgą rytinę sieną.
Visuomenės ir politikų reakcijos
Seimo nariai ir visuomenė yra susiskaldę dėl šio klausimo. Kai kurie politikai palaiko Prezidento iniciatyvą, teigdami, kad nacionalinis saugumas turi būti prioritetas. Kiti, priešingai, mano, kad denonsavimas gali pakenkti Lietuvos reputacijai tarptautinėje arenoje ir sukelti neigiamas pasekmes civiliams gyventojams.
Gynybos ekspertai pabrėžia, kad šiuolaikinės priešpėstinės minos gali būti išmanumo technologijomis paremtos ir savaime deaktyvuojančios, kas ženkliai sumažina riziką civiliams po konflikto. Lietuvos kariuomenės vadas neseniai pareiškė, kad šiuolaikinės gynybos technologijos leidžia naudoti minas, kurios „nelieka aktyvios dešimtmečius po konflikto, kaip tai buvo praeityje”.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad apie 58% lietuvių pritaria gynybos stiprinimui visomis įmanomomis priemonėmis, tačiau tik 42% tiesiogiai palaiko išėjimą iš Otavos konvencijos.
Tarptautinė reakcija
Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Jungtinės Tautos ir Tarptautinis Raudonasis Kryžius, taip pat išreiškė susirūpinimą dėl galimo konvencijos denonsavimo. Jos ragina Lietuvą išlaikyti įsipareigojimus ir ieškoti kitų būdų stiprinti savo gynybą, nepažeidžiant tarptautinių susitarimų.
JT generalinis sekretorius specialiame pareiškime pažymėjo, kad „bet koks žingsnis atgal nuo nusiginklavimo sutarčių kelia nerimą dėl tarptautinės teisės silpnėjimo”. Tuo tarpu Baltijos kaimynės – Latvija ir Estija – kol kas susilaikė nuo aiškios pozicijos, nors neoficialiais duomenimis svarsto panašius žingsnius.
Įdomu tai, kad JAV, viena pagrindinių Lietuvos sąjungininkių NATO, nėra Otavos konvencijos narė, o Lenkija ir Suomija ilgą laiką priešinosi prisijungimui prie konvencijos dėl panašių gynybinių argumentų.
Tarp saugumo ir humanizmo: kelias pirmyn
Šis klausimas bus svarstomas Seime, kur bus priimtas galutinis sprendimas dėl konvencijos denonsavimo. Tai bus svarbus momentas, kuris gali turėti ilgalaikių pasekmių tiek Lietuvos vidaus, tiek užsienio politikai.
Lietuvos sprendimas atspindi platesnę dilemą, su kuria susiduria daugelis pasienio valstybių – kaip suderinti humanitarinius principus su realia grėsme nacionaliniam saugumui. Išėjimas iš Otavos konvencijos nebūtinai reiškia masišką minų naudojimą, tačiau suteikia strateginę laisvę ir atgrasymo galimybę. Galbūt ateityje technologijų pažanga leis sukurti saugesnes alternatyvas, kurios suderintų ir gynybos poreikius, ir humanitarinius principus. Tačiau šiandien Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, turi priimti sunkius sprendimus, balansuodama tarp idealų ir realybės, tarp tarptautinių įsipareigojimų ir egzistencinių grėsmių.