Skalbimo mašinos atvežimo dieną mūsų bute susirinko tiek giminių, kad prieškambaryje pritrūko vietos batams. Mama iškepė obuolių pyragą, tėtis iš anksto išvalė praėjimą, o aš kas minutę dairiausi pro langą, ar neatvažiuoja. Savo vaikams šiandien sunkiai paaiškinčiau, ko mes tada taip laukėme. Tačiau tas pirkinys mūsų namuose buvo svarstomas gerokai ilgiau nei vėliau įsigyti automobiliai.
Buvo devyniasdešimtųjų vidurys. Gyvenome bute su nedidele vonia, kurioje viskam tekdavo ieškoti vietos. Virš vonios ant virvės beveik visada kažkas džiūdavo: rankšluosčiai, mano sportinės kelnės, tėčio marškiniai. Penktadienio vakarą mama užmerkdavo skalbinius, o šeštadienio rytą vonios durys ilgam likdavo praviros. Iš ten sklido šiluma ir skalbimo miltelių kvapas. Mes su seserimi žinojome, kad praustis reikia greitai, nes paskui vonia bus užimta.
Didesnius daiktus išgręžti padėdavo tėtis. Paklodes jie su mama susukdavo dviese, atsistoję priešinguose galuose, o vanduo tekėdavo atgal į vonią. Man tai atrodė įdomu, todėl kartais prašydavau leisti palaikyti vieną kraštą. Mama neleisdavo: išsprūs, aptaškysiu grindis. Tik daug vėliau supratau, kodėl po tokio šeštadienio vakare ji trindavo rankas kremu ir prašydavo manęs atsukti stiklainį.
Apie pirkinį kalbėjo kelis mėnesius
Pirmą kartą apie skalbimo mašiną rimtai išgirdau virtuvėje. Jau turėjau miegoti, bet girdėjau, kaip tėvai skaičiuoja. Mama sakė, kad dar galima palaukti, o tėtis atsakė, jog ji taip kalba kiekvieną savaitę. Paskui kelis sekmadienius važinėjome po parduotuves. Aš žiūrinėjau televizorius, o jie stovėjo prie skalbimo mašinų, lygino kainas ir kalbėjosi su pardavėju. Grįžę namo vėl dėliodavo parsivežtus lapelius.
Galiausiai nusprendė pirkti išsimokėtinai. Dokumentus tėtis laikė rudame aplanke kartu su buto popieriais ir kitais, kaip jis sakydavo, svarbiais dalykais. Kas mėnesį atidėdavo pinigus įmokai. Aš buvau girdėjęs žodį „skola“, tad kartą paklausiau, ar mašiną atims, jei pamiršime sumokėti. Tėtis nusijuokė ir pasakė, kad nepamiršime. Mama tada patylėjo, o vakare prie kalendoriaus prispaudė lapelį su mokėjimo data.
Netrukus apie būsimą pirkinį žinojo visi artimieji. Viena teta aiškino, kad reikia žiūrėti, kiek mašina sunaudoja vandens, kita klausė, ar tikrai gerai išgręš. Dėdė žadėjo padėti prijungti, nes pažinojo žmogų, kuris neseniai tokį darbą darė pas save. Močiutei labiausiai rūpėjo, ar tilps antklodė. Mama visiems kantriai atsakinėjo, nors kartais atrodydavo, kad mašiną jau turime, – tiek apie ją buvo prikalbėta.
Kai įnešė dėžę, visi pakilo nuo stalo
Mašiną atvežė šeštadienį. Tėtis su dėde išnešė iš vonios lentynėlę, o mama dar kartą nušluostė grindis ten, kur mašina turėjo stovėti. Pirmoji atėjo teta, paskui užsuko seneliai, vėliau pasirodė pusbrolis. Kai kieme sustojo automobilis, aš surikau taip, lyg pirmas pamatęs Kalėdų Senelį. Visi puolė prie lango, o tėtis ėmė ieškoti šlepečių, nors jos jau buvo jam ant kojų.
Dėžė vos praėjo pro duris. Aš labiausiai norėjau ją pasiimti žaidimams, bet kurį laiką niekam nebuvo leista net prisiliesti: tėtis troško išsaugoti visą pakuotę, jei reikėtų grąžinti. Kai praėjimas buvo laisvas, mašina pagaliau atsidūrė vonioje. Tada visi paeiliui ėjo ją apžiūrėti. Vienas atidarė dureles, kitas pasuko rankenėlę, trečias pirštu perbraukė viršų. Mama paprašė kol kas nieko nesukinėti, nes dar nebuvo išsiaiškinusi, kaip ja naudotis.
Instrukciją skaitė trise. Tėtis laikė knygelę, dėdė žiūrėjo į mašiną, o mama kartojo, kad pirmiausia reikia suprasti visą tvarką. Mes su pusbroliu tūnojome prie durų ir laukėme, kada pagaliau prasidės įdomioji dalis. Iš virtuvės vis pasigirsdavo močiutės klausimas, ar jau galima ateiti. Kai visi pasiruošimo darbai baigėsi ir atėjo laikas pirmam tikram skalbimui, mama atrinko kelis rankšluosčius ir tėčio marškinėlius. Mano mėgstamą megztinį paliko vėlesniam kartui: iš pradžių pažiūrėsime, kaip seksis.
Vonioje tilpo vos keli žmonės, tad likusieji žiūrėjo iš koridoriaus. Vos pradėjus tekėti vandeniui, pokalbiai nutilo. Būgnas pasisuko, sustojo ir vėl pasisuko. Aš pritūpiau prie stiklo ir tuoj pat gavau įsakymą patraukti galvą, nes kiti irgi nori matyti. Dėdė pastebėjo, kad mašina dirba tyliai. Teta atsakė, kad palauktume gręžimo. Visiems išėjus į virtuvę, aš likau ant grindų ir stebėjau, kaip už stiklo vartosi rankšluostis.
Mama vis grįždavo patikrinti
Kol mašina plovė, spėjome išgerti arbatos ir suvalgyti pyrago. Mama kelis kartus pakilo nuo stalo, nuėjo iki vonios ir grįžo. Sakė norinti įsitikinti, ar niekur nelaša ir ar viskas gerai. Jai buvo neįprasta, kad skalbiniai plaunami, o ji sėdi virtuvėje su svečiais. Vienu metu ji atsistojo rinkti lėkščių, bet močiutė ją sustabdė: palauk, dar pasėdėk, juk nespėjome pasikalbėti.
Kai prasidėjo gręžimas, visi vėl susirinkome prie vonios. Tėtis stebėjo mašinos apačią, dėdė stovėjo sukryžiavęs rankas, o mama žiūrėjo į mane, kad nelįsčiau per arti. Paskui laukėme, kada leis atidaryti dureles. Mama ištraukė pirmą rankšluostį, apžiūrėjo, pauostė, perlenkė. Padavė tetai patikrinti, kiek jis sausas. Tėtis iškart paklausė, ar gerai. Teta linktelėjo ir ėmė traukti likusius skalbinius.
Ta mašina pas mus dirbo ilgai. Vėliau ją remontavo, paskui pakeitėme kita, ir antrą kartą jau niekas į svečius apžiūrėti nevažiavo. Tėtis su meistru ją įnešė ir prijungė, o mama vakare paleido skalbti. Senąją išvežė tą pačią dieną. Kur dingo rudasis aplankas su pirmojo pirkinio įmokomis, nežinau.
Pirmojo skalbimo prisiminime vis dar matau mūsų virtuvę. Tėtis sėdi atsilošęs, prie puodelio guli instrukcija, močiutė pasakoja kažką apie kaimynę. Mama klauso, vieną koją pasikišusi po savimi. Iš vonios girdėti, kaip mašina išleidžia vandenį. Mama trumpam atsisuka į durų pusę, bet šįkart nuo stalo nepakyla.
