Naujienų portalas

Kolaborantas A. Venclova- Lietuvos nepriklausomybės naikintojas. Ar gali sostinėje veikti muziejus „Venclovų namai“

XXI a. Europoje vykstančio karo faktas rodo, kad negalime toleruoti agresoriaus ženklų ar jam parsidavusių žmonių ir savo šalyje. Aštrėja diskusija apie sovietinių memorialų likimą, demontuojami monumentai okupantams visoje Lietuvoje. Metas kalbėti ir apie tuos, kurie okupacijos metais išdavė tėvynę, kolaboruodami su priešu aukščiausiu lygiu. Vienas tokių dabartinių diskusijų taikinyje – rašytojas, sovietinis veikėjas Antanas Venclova, kuriam skirtas muziejus „Venclovų namai“ Vilniuje veikia iki šiol ir yra išlaikomas sostinės savivaldybės. A. Venclova su šeima tame bute gyveno 1945 m.- 1971 m.

Valstybės išdavystė- kolaboravimas su priešu

A.Venclova kartu su kitais keturiais Prezidiumo nariai – Liudu Adomausku, Mečiu Gedvilu, Juozu Grigalavičiumi ir Petru Cvirka – pasirašė keturias Liaudies Seimo deklaracijas, kuriomis buvo panaikinta konstitucinė šalies santvarka Lietuvoje. Tokiu būdu panaikinta privati žemės nuosavybė („Deklaracija, paskelbianti žemę visos tautos nuosavybe, t. y. valstybės nuosavybe“), privatus bankas, pramonės valdymas („Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaracija“) ir valstybinė santvarka („Deklaracija apie valstybės santvarką“), paskelbtas Lietuvos „įstojimas“ į TSRS („Lietuvos įstojimo į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą deklaracija“). Lietuvoje prasidėjo teroras: areštai, kankinimai, tremtys ir žudymai. Okupacinis rėžimas buvo negailestingas Lietuvai ir pareikalavo šimtus tūkstančių aukų.

„Antanas Venclova ir dalis kitų žinomų kultūros pasaulio atstovų po sovietinės okupacijos 1940 m. birželio 15 d. išdavė valstybę, dirbo agresoriui, užėmė aukštas pareigas okupacinėje valdžioje t.y. padėjo okupantui naikinti Lietuvos valstybę iš esmės. Tokių veikėjų buvo ne vienas. Kolaborantui P. Cvirkai paminklo Vilniuje nebeliko, nors gatvių pavadinimai jo vardu dar Lietuvoje yra. O šių dienų grėsmių kontekste, visuomenei šis klausimas yra dar opesnis. Reikalingas sąžiningas ir nuoseklus, bet ne fragmentinis darbas su tokio masto problema“, – kalba komunikacijų kompanijos vadovas Alkas Paltarokas.

„Penktoji kolona“- darbas prieš valstybę iki okupacijos

Dar nepriklausomos Lietuvos laikais A. Venclova bendradarbiavo su sovietais ir net šlovino Stalino gulagą, lankėsi SSRS, ambasados „vakarėliuose“, dirbo priešiškos valstybės nelegaliai remiamoje spaudoje. „Man atrodė, kad mes, neatsisakydami savo naujųjų marksistinių pažiūrų, vis dėlto turime dalyvauti viešojoje padoresniojoje spaudoje, nes kitaip negalėsime augti kaip rašytojai“, – pats rašo  A. Venclova autobiografinėje apysakoje „Jaunystės atradimas“.

„Būdamas okupacinės „Liaudies vyriausybės“ švietimo ministras Antanas Venclova uoliai vykdė okupantų direktyvas, siekiant kvailinti ir apgaudinėti žmones. Jis naikino Lietuvos kultūrą defacto. Tokia veikla atitinka visus kolaboranto požymius, tai visiškai akivaizdu net moksleiviui. Apie antivalstybinę veiklą, nusikaltimus privalo žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis, juk negalima nutylėti tokių baisių faktų,“ – pabrėžia A. Paltarokas.

1940 m. birželio 14-ąją A. Venclova vadovavo didžiajai pedagogų įbauginimo akcijai – mokytojų suvažiavimui. „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos mokytojas turi suprasti pats ir geriausiai įdiegti savo auklėtiniams mintį, kad jo tėvynė – dirbančioji įvairiatautė Tarybų Sąjunga, kuri, nušviesta genialiojo viso pasaulio dirbančiųjų vado draugo Stalino Konstitucijos saulės, stato didingą, ligi tol pasauly neregėto masto ir neregėto spalvingumo gyvenimą“, – iš suvažiavimo tribūnos rėžė okupacinės vyriausybės ministras, liepdamas Lietuvos mokytojams išduoti valstybę.

“Cvirka, Venclova, Kubilinskas yra mūsų okupacijos periodo simboliai, veikėjai, besiskiriantys kolaboravimo laipsniu. Tai atskiros dalys, pavieniai asmenys, kurie, žinoma, turi būti įvardinti ir išpjauti kaip pūlinys iš mūsų kultūrinio paveldo. Vis gi, manyčiau, kad atskiri elementai neatspindi tragedijos visumos, todėl būtina galvoti apie desovietizacijos įstatymą, kuriuo būtų pasmerktas okupacinis režimas, įvardinti nusikaltimai, daryti jo vardu, ir, žinoma, nubausti nusikaltėliai, kurie prisidėjo prie visos Lietuvos valstybingumo išniekinimo, visuomenės ardymo bei tautos genocide”, – aiškina saugumo ekspertas, SOP atsargos karininkas Aurimas Navys.

Kolaborantas – nusikaltėlis

Žodžio „kolaborantas“ bendriausioji reikšmė nusakoma taip „okupuotos šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia, kenkiantis savo šaliai, jos gyventojams; tėvynės išdavikas“. Istoriškai ne viena valstybė netoleravo tokių veikėjų ir dažnai bausdavo mirties bausme, viešai pasmerkdavo.

„Vykstant žiauriam karui Ukrainoje ir Rusijai grasinant visai vakarų civilizacijai, kaimyninėms šalims, tame tarpe Lietuvai, visuomenė privalo labai aiškiai suvokti kolaboravimo ir antivalstybinio darbo žalą. Tam, ką padarė tokie veikėjai, jokios tolerancijos nėra ir negali būti. „Kultūrinis vėžys“ yra viena pavojingiausių okupacijos formų, naikinanti valstybingumą. Sveikoje, stiprioje ir kultūringoje visuomenėje nėra vietos nei klaidinantiems muziejams, nei gatvių pavadinimams, nei kitiems objektams, kurie skirti šlovinti kolaborantus ar agresorius, juk okupantai tą ir naudojo naikindami mūsų valstybingumą”, – dėsto komunikacijos ekspertas A. Paltarokas.

Kosmetiškai persitvarkyta- kolaboravimo šleifas šiuolaikinėje Lietuvoje

“Pasibaigus mūsų laisvės kovai pergale netrūko balsų, raginančių nepriešinti tautos, užmerkti akis prieš akivaizdžius kolaboravimo atvejus, negriauti paminklų ir viską pradėti nuo balto lapo. Ši politika iš tikrųjų davė rezultatų, buvo kosmetiškai pasitvarkyta ir pasipuošta. Tačiau kolaborantų viršūnėlė niekur nedingo, ji tik persitvarkė, prisitaikė, pasislėpė po naujomis vėliavomis. Garsiai nerėkiant, buvo kalbama apie dvi tiesas, apie tai, kad daug kas veikė gerai, realybėje senieji nomenklatūriniai ryšiai toliau dusino laisvesnę Nepriklausomybės mintį, į paraštes stūmė 1920-1940 metų Lietuvos respubliką ir trukdė valstybei stiprėti iš esmės. Neįtikėtinais būdais Lietuvos miestuose ir miesteliuose liko senieji paminklai, pavadinimai, ir muziejai. Dar blogiau, kad liko ir nuostatos, mačiusios Lietuvą priklausomos liaudies respublikos statuse, beatodairiškai kopijuojant kitas praktikas, žiūrint vadams į burną ar skandinant sveikas iniciatyvas beprasmiškos biurokratijos liūne. Reikia apsivalyti, atgailauti ir su nauja jėga kurti mūsų Lietuvą”, – kalba istorijos mokslų profesorius Valdas Rakutis.

Archyvinės nuotraukos

LYA, LGGRTC

 

Jums gali patikti