Naujienų portalas

Aurimas Navys apie naują Facebook “dienoraštį”: Mano tikslas sudėtingus dalykus pateikti suprantamai

Pagal ilgus tarnybos metus – specialiųjų operacijų pajėgų karys, sukūręs pirmąją Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų doktriną, kartu su ginklo broliais dėjęs pamatus kariuomenės strateginės komunikacijos departamentui, pagal išsilavinimą – psichologas, pagal laipsnį – Karo akademiją ir ne vienus karybos mokslus baigęs karininkas, pagal užimamas pareigas – vienos didžiausių Lietuvos įmonių grupės verslo saugos vadovas, gyvenime – filosofas ir netgi mistikas, siekiantis taikaus žmonių tarpusavio sugyvenimo bei tikintis, kad visada yra supratimo ir atjautos kelias. Paklaustas, kaip šiuos sunkiai tarpusavyje derinamus dalykus gali talpinti viename asmenyje, Aurimas Navys nusišypso: „Visa tai tik etiketės, pavadinimai, siužetas, aprašantis kas nutiko mano kūnui ir protui. Juose, deja, nėra vietos tam, kas aš iš tiesų esu.“

Kodėl pasirinkote būtent tokį saviraiškos formatą Facebook platformoje?

Facebook iš esmės suteikia galimybę bet kam skelbti savo žinią. Ir bet kam ją priimti. Juokaudamas sakau, kad jei Jėzus gyventų mūsų laikais, krikščionybė niekaip nepasiektų tokių mastų, kokius ji pasiekė, kai žinios ir mokymai buvo perduodami iš lūpų į lūpas. Iš vienos pusės, žmonės facebook naudoja pagražintam, netikram savo įvaizdžiui pateikti, iš kitos pusės – reklamuoti savo verslą. Abiem atvejais tai daroma žaisminga patrauklia trumpa forma. Tokią pačia formą naudoju ir aš – siekdamas perduoti savo ir žmonijos sukauptą patirtį, išmintį, nerašau nuobodžiai ilgų filosofinių svarstymų, kurie būtų įdomūs tik Šopenhauerį ar Hegelį studijuojantiems pirmakursiams ir tai, galbūt, tik dėl to, kad su jų tekstais susipažinti liepia dėstytojas. Mano tikslas sudėtingus dalykus pateikti suprantamai, iš kitos pusės, nuoširdžiai noriu parodyti nemalonią, dažnai žeidžiančią tiesą. Deja, daugybė žmonių gyvena mito pasaulyje, jie sapnuoja atmerktomis akimis. Mano rašiniai vargu ar būtų publikuojami įprastoje žiniasklaidoje, kur skambios antraštės ir kriminalinės naujienos uždirba akcininkams pelną.

Kaip jūs manote, kokie klausimai yra dabar opiausi žmonėms ir kaip jie ieško atsakymų?

Dabar, žinoma, aktualiausi klausimai susiję su kovidu ir karantinu. Žmonės tiek viruso pandemijos padarinius, tiek ir jam suvaldyti skirtas priemones patiria tiesiogiai – per suvaržymus, susirgimus, vakcinacijos klausimus. Kiti dalykai – atlygis, materialinis gerbūvis seka iš paskos. Kai žmonės susiduria su liga, žlugusiu verslu, artimųjų ar draugų netektimis, amžinas gyvenimo ir mirties klausimas neišvengiamai išplaukia į sąmonės paviršių – ar aš irgi sirgsiu, būsiu senas, mirsiu? Kodėl aš ir kodėl gyvenimas? Kokia visa to prasmė? Žmonės ieško atsakymų religijoje, psichoterapijoje, kai kurie ir filosofinėje literatūroje. Iš kitos pusės, tiek filosofija, tiek psichoterapija daug kam neįkandama – viena dėl savo dažnai labai siaurų ir labai giliai nagrinėjamų klausimų, kita – dėl finansinių įpareigojimų. Malda ir religija yra nemokamas ir visiems prieinamas kelias, tačiau ja ir Dievu nusivylę žmonės ieško alternatyvų. Vieną iš jų aš ir siūlau – visiems prieinamą, saugią ir nieko nekainuojančią.

Jūsų mėgiamiausia filosofinė sentencija?

Jų tikrai yra ne viena ir, ko gero, negalėčiau išskirti kažkurios vienos, ypatingos. Tačiau jei jau klausi apie tą vieną vienintelę, kurią norėčiau čia pacituoti, tai būtų stoiko, Romos aukso amžiaus, vieno iš trijų garsiausių imperatorių Marko Aurelijaus žodžiai: „ Ką gi, ir rūmuose galima gerai gyventi“.

Dabar visas pasaulis išgyvena pandemiją, karantinų apribojimus, kaip rasti savyje daugiau stiprybės ir jėgų?

Iš tiesų, iš prigimties žmogus yra ir stiprus, ir turi jėgų. Bėda, kad užsidarydamas tarp keturių sienų, apribodamas save ir jausdamasis mažutėlio paties proto sukurto pasaulio dalimi, jis pradeda vertinti dalykus tik per tą dalelytę, kurią jis mato. Piktas ir nepatenkintas, greitai įsižeidžiantis jis ieško atpirkimo ožio, kuriam galėtų suversti visas kaltes. Iš kitos puses, jis taip pat ieško, kad kažkas jam galėtų pagerinti jo esamą būklę, jo gal ir neįvardinamu, dažnai nesąmoningu jutimu, kažkas kitas turi atnešti tą gardų kąsnį, įdėti jį į burną ir atsiprašyti, kad to nepadarė anksčiau. Šiai ligai gydyti tikrai veikiantis vaistas yra supratimas, kad mūsų gyvenimas be galo laikinas, kad mums atrodančios didelės bėdos ar problemos yra tik mūsų pačių susikurtos. Turėti daugiau, įgyti socialinį statusą, būti žymiam yra bereikšmiai dalykai, kai nesugebi džiaugtis kiekvienu rytu, rasa ar sniegu, paukščių giesme, kitu žmogumi. Atsigręžti veidu į kitus žmones ir juos laikyti savo broliais ir seserimis – neišsemiamas energijos ir geros nuotaikos užtaisas.

Jei vadovausimės požiūriu, jog pasaulyje vyksta amžina kova tarp „šviesos“ ir „tamsos“, ką turėtume suvokti, atkreipti savo dėmesį ir suprasti?

Nevyksta jokia kova (juokiasi) – mes patys, žmonės, esame susigalvoję ir skirstome įvykius, dalykus į baltą ir juodą, teisybę ir neteisybę, apgaulę ir tiesą. Bet tą suprasti, pamatyti yra nepaprastai sunku, kai matai skriaudžiamą vaiką, alkstančią senolę ar žūstančius ginkluotame konflikte jaunuolius pačiame jėgų žydėjime. Išlaikyti pusiausvyrą, nepasiduoti emocijoms, pykčiui, neapykantai, agresijai tikrai galima, jei matai ir suvoki, kad viskas yra vieno ir to paties pasaulio dalis. Suvokti tarpusavio priklausomybę, žinoti, kad bet kurio konflikto pirminis šaltinis yra toks pats žmogus kaip ir aš, net jei į konfliktą įtrauktos organizacijos ar valstybės, leidžia ramiai analizuoti situaciją ir ieškoti tinkamų sprendimo kelių. Be jokios abejonės, kai sakau suprasti, tai nereiškia, kad nereikia nieko nedaryti. Jei kitam žmogui ar tau pačiam gresia pavojus, svarstymai apie tai, kad situacija nėra nei teisinga, nei neteisinga yra netinkami ir neadekvatūs. Būtina reaguoti, tik ne impulsyviai, neapgalvotai, vedinam emocijų, o šaltai pasveriant ir apskaičiuojant galimus eigos variantus.

TAI TU ESI

paskyrą rasite čia

https://www.facebook.com/taituesi

Jums gali patikti