Naujienų portalas

Nomedos istorija (Istorija apie išgyventą psichozę ir sveiko gyvenimo būdo pasirinkimą.)

Tęsiame straipsnių ciklą apie emocinę (psichologinę) žmonių sveikatą, jos įtaką gyvenimo kokybei. Apie klientų (sutikusių pasidalinti savo istorijomis), pasikeitimus psichoterapijoje, dalinasi gyd. psichoterapeutė Gražina Sidorovienė. Klientų istorijos, siekiant išlaikyti konfidencialumą – anoniminės. 

 Nomedą pas mane atlydėjo jos mama. Tuo metu jai buvo 21-eri metai. Ji buvo ką tik gulėjusi psichiatrinėje ligoninėje dėl psichozės, o šiuo metu turėjo nedidelį laiko tarpą ir jau planine tvarka planavo gultis į tą pačią ligoninę mėnesiui laiko. Simpatiška ir besišypsanti mergina sėdėjo kabinete ir mudvi kalbėjomės, kaip ji čia atsidūrė….“Nenorėčiau dar kartą patirti tai, ką išgyvenau – psichozę“ – prisipažįsta Nomeda. „Haliucinacijos… baimė, kad mane seka.. nesijutau saugi net namie – vis atrodė, kad turiu žymėti ženklus ant sienų ir durų, kad rasčiau išėjimą, kai ateis pasaulio pabaiga….Jaučiuosi kalta, kad nuolat rūkiau žolę ir dėl to esu nešvari….susitepusi….ir manęs jau nebepriims į kosmoso šviesulį, kuris išgelbės išrinktuosius žmones nuo pasaulio žūties….“ – taip ji kalbėjo. Matėsi kaip jai sunku, kaip nedrąsiai jaučiasi, kokia įsibauginusi ir kaip kartais jos samprotavimai „paslysta“ ir atitrūksta nuo realybės. „Norėčiau tiesiog atgauti ramybę ir suvokti kas esu. Dėl to guluosi į ligoninę, o po to norėčiau lankytis pas jus….“ – prisipažįsta.

Kai atėjo po mėnesio, Nomeda jau buvo ramesnė, jos nebekankino persekiojimo baimė, nebematė spalvų aureolių. Žinoma, ji vartojo vaistus, dar lankė terapinius užsiėmimus ligoninėje – tas mėnuo ligoninėje jai padėjo.

Taigi, pradėjom psichoterapiją su jos išsikeltu tikslu – Geriau suprasti tai, kas įvyko su ja – psichozė. (Reikia pripažinti, kad labai dažnai ligą išgyvenantys klientai nori suprasti, kodėl su jais tai atsitiko ? Nes dažnai jie jaučiasi kalti dėl to.) Psichoterapijos metu nuosekliai ir po truputį „vertėme gyvenimo knygos lapus“ ir juose analizavome – kaip Nomeda gyveno….kaip jautėsi….kur buvo jos sprendimai, o kur ji buvo įtakota….kiek gelbėjo suaugusieji….kur ji apskritai gaudavo pagalbos….Pasimatė didelis vienišumas ir nebranda. Nomeda augo be tėvo, tik su mama ir močiute, tad buvo pakankamai savarankiška iki paauglystės. Tačiau su paauglyste atėjo ir iššūkiai….- maištas prieš mamą, bėgimai iš namų, draugų vakarėliai su alkoholiu ir žole. Daug įtakos padarė pirmoji meilė – pirmasis vaikinas, kuris ir įtraukė į pasilinksminimų ratą. Jis buvo be galo pavydus, tad prisidėjo smurtiniai santykiai (mušimas, manipuliacijos, grasinimai). Nomeda vos baigė mokyklą. Įstojo į kolegiją, tačiau ją metė. Darbas už minimumą pakuojant prekes ir žolė tapo pagrindiniu dienos užsiėmimu.

Pirmasis terapijos pusmetis pagrinde buvo apie vaistus, kuriuos ji vartojo ir apie jos savijautą – tai dažniausiai būdavo baimė ir nepasitikėjimas kažko imtis bei apie tai, kas įvyko ir bandymai rasti atsakymą kodėl… Antrą pusmetį Nomeda jau pradėjo bandyti dirbti (iki to laiko pinigų ji prašydavo pas mamą ir močiutę). Tai kalbėdavomės apie tai, kaip susirasti darbą, įsitvirtinti jame, kas jame patinka ir nepatinka. Nomeda išbandė pardavėjos, padavėjos, padėjėjos, virėjos darbus….visuose išbūdavo 3-4 mėnesius. Visus pradėdavo su euforija – kaip jai jis patinka, ir baigdavo su nusivylimu, kad jai nesiseka….Pasitikėjimas savimi augo labai lėtai –grįžimas iš psichozės yra lėtas.

Perėjimas iš pirmų terapijos metų į antrus yra pažymėtas atkryčiu – gavus nedidelį palikimą, Nomeda pora savaičių vartojo alkoholį, išleido visus pinigus….tiesa – „žolės“ atsisakė….Kantriai aiškinomės to priežastis. Atsirado naujas tikslas terapijoje – atsisakyti žalingos priklausomybės.

Antrais terapijos metais prasidėjo pokyčiai – Nomeda apsilankė dviejuose sveikos mitybos seminaruose ir pakeitė savo mitybą. Nusprendė nebevartoti alkoholio, nikotino, cukraus, mėsos….Palaikiau ją. O po poros mėnesių pasijautė efektas – didesnis energijos antplūdis, ramesnis miegas, skaistesnė veido oda. Po to ji susirado darbą, kuriame išbuvo beveik metus….Darbas jai patiko, o ir mokėjo jai beveik vidutinę algą (todėl ji išėjo iš  namų ir pradėjo gyventi su drauge – iki to laiko gyveno su mama.). Tame darbe jai pradėjo gimti idėjos apie sveikos gyvensenos mokymą. Vieną idėją ji išbandė ir ji pavyko. Pasitikėjimas savimi stiprėjo.   Susidomėjusi ir pradėjusi sveiką gyvenimo būdą, Nomeda važinėjo po įvairius seminarus, intensyviai praktikavo jogą.

Paskutinis pusmetis buvo skirtas geresniam savęs suvokimui – nepaisant teigiamų pokyčių, kartas nuo karto Nomedai iškildavo klausimas „Kas aš tokia ?“. Psichozės padariniai vis primindavo apie save. Kiekviena nesėkmė tarsi sumenkindavo jos pasitikėjimą savimi ir reikdavo stiprinti save toliau. Ir mes kartais, atrodo, vis iš naujo, peržiūrėdavome jos stipriąsias puses, jos pasirinkimus, jos sprendimus. Pasitvirtindavome, kad ji gyvena taip, kaip nori ir grįžti į tai, kokia ji buvo, ji nenori.

Po dviejų su puse metų nuo mūsų susitikimo pradžios, Nomeda išėjo iš samdomo darbo ir pradėjo individualią veiklą – sveikos gyvensenos mokymą. Tuo metu mudvi ir atsisveikinome. Tikiu, kad Nomedai seksis. Nuoširdžiai linkiu jai laikytis savo pasirinktos krypties ir nepasiduoti akimirkos silpnumams.          

Daugiau informacijos – „Pasirinkimas – būti“, https://www.facebook.com/Pasirinkimas-B%C5%ABti-1790665981242887/

 

 

Jums gali patikti