Naujienų portalas

Žygeiviai atkartojo J. Lukšos – Daumanto prasiveržimą per “geležinę uždangą”

Dvi paras dieną naktį, miškais, pievomis ir per brūzgynus, be karšto maisto ir palapinės beveik 70 km. nuo Suvalkų  Lenkijoje iki “Baltųjų rūmų” -Tauro apygardos partizanų vadavietės Lietuvoje. Du žygeiviai atkartojo 1947 m. Juozo Lukšos- Daumanto prasiveržimą per geležinę uždangą atgal į Lietuvą. Detalus prasiveržimas su mūšiais aprašytas J. Lukšos- Daumanto prisiminimų knygoje „Partizanai“.

„Tai jau trečiasis ilgasis žygis iš Laisvės kovų aukso fondo- anksčiau solo ir kartu su Augmantu praėjau  250 km. A. Ramanausko- Vanago keliu ir atkartojome 150 km. J. Šibailos -Merainio žygį į LLKS vadų susirinkimo vietą Minaičiuose. Turiu pasakyti, kad čia tik sportiškos istorinių žygių replikos, kurios net iš tolo negali lygintis su to meto sunkumais ir pavojais, kai mirtis alsuoja į nugarą. Dar sykį įsitikini kokios drąsos ir geležinės valios buvo Lietuvos laisvės kovotojai“,- pasakoja idėjos autorius Alkas Paltarokas.

1947 m. Juozas Lukša kaip Laisvės kovų vadovybės “ambasadorius” perdavė svarbią informaciją vakarams apie padėtį Lietuvoje ir engiamų tikinčiųjų laišką popiežiui. Tai buvo ypač svarbi istorinė misija. J. Lukša partizanų vadovybės įsakymu du kartus prasiveržė per sovietų saugomą valstybių sieną, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje. 1950 m. desantuodamasis jis grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis J. Lukšai suteikė Laisvės kovos karžygio garbės vardą ir apdovanojo 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento išduotas žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol.

“Laisvės kovų dalyviai gyveno ypač sunkiomis sąlygomis. Šis laikotarpis ne veltui dar vadinamas “karu po karo”. Jiems padėdavo ryšininkai, ūkininkai, patriotiškai nusiteikę žmonės. Dabar mes turime visas sąlygas saugiai žygiuoti ar smagiai sau stovyklauti nuostabioje Lietuvos gamtoje. Tačiau labai įdomu su sportiškais iššūkiais, išgyvenimo elementais prisiliesti prie mūsų ryškiausių laisvės kovų herojų istorijos. Ir net tada, kai jautiesi labai pavargęs, visgi esi laimingas pasisėmęs naujų patirčių sudėtingame žygyje. Visa J. Lukšos- Daumanto ryški rezistencijos istorija verta Holivudo filmo”, – įspūdžiais dalinasi renginių organizatorius ir visuomenininkas Alkas Paltarokas.

Įvairūs žygiai pagerbiant partizanus tampa vis populiaresni šalyje. Moksleiviai, studentai, kariūnai ir kiti entuziastai jau senai organizuoja žygius visoje Lietuvoje. Tai istorinės edukacijos ir sportiška laisvalaikio forma, prie kurios gali prisijungti kiekvienas.

„Einant ilgą žygį išbandai savo fizinį bei protinį pasirengimą ir ištvermę – man visada įdomu patikrinti kiek toli ir kiek ilgai galiu eiti. Besikeičiantis kraštovaizdis ir daugybė aplankomų objektų ilgo žygio metu atperka visas įdėtas pastangas, tiek ruošiantis, tiek jau pačio ėjimo metu“, -pasakoja Augmantas. Alkas Paltarokas ir Augmantas Žygunas Cibas jau ne vieną dešimtmetį skautauja- žygiai ir išgyvenimas gamtoje yra skautiškos veiklos dalis. Sudėtingesni žygiai reikalauja daugiau patirties ir įgūdžių. Tam, kad sėkmingai ir kartu turiningai būtų įveiktas ilgesnis sudėtingas maršrutas reikalingas geras planavimas ir praktiška žygio ekipuotės komplektacija, žinios ir fizinis pasirengimas.

„Prieš kiekvieną didesnį žygį kuprinę pradedu krautis kuo anksčiau, net savaite ar dvi prieš, o kartais net iškart po paskutinio žygio. Taip pavyksta apgalvoti kuprinės turinį, kad įsidėti tik reikalingus daiktus. Su gerai sukrauta ir lengva kuprine žygiuoti bus daug paprasčiau. O kalbant apie maršrutą, tai pirmą kart nepatarčiau susiplanuoti ambicingų atstumų. Su Alku  esama nuėję ir virš penkiasdešimt kilometrų per parą, tačiau pradėti reikėtų nuo mažiau tarkim 20 km per visą savaitgalį. Reikia susiplanuoti ir pasilikti laiko įdomesnių objektų aplankymui, susirasti ir įsikurti stovyklavietę, pasigaminti pavalgyti. Jei to nekart neteko daryti miško sąlygomis, tai gali užtrukti tikrai ilgai. Ir iš tokios pirmos smagios patirties jau daug geriau žinosite ką imti ir ko ne, kokia avalynė ir rūbai buvo patogūs ir kitam, ilgesniam maršrutui būsite pasirengę daug geriau“,- dalinasi patarimais Augmantas.

 

 

Jums gali patikti