Kodėl lietuviai nustojo tikėti teismais
Kalbėti apie teismų sistemą Lietuvoje – tai tarsi liesti atvirą žaizdą. Visi žino, kad kažkas negerai, bet niekas tiksliai nesugeba pasakyti, kur tas „kažkas” prasideda ir kur baigiasi. Visuomenės pasitikėjimo teismais rodikliai jau seniai nusileido žemiau to lygio, kurį galima vadinti priimtinu demokratinėje valstybėje. Eurobarometro duomenys rodo, kad Lietuva nuolat atsiduria tarp tų ES šalių, kurių piliečiai labiausiai nepasitiki savo teisingumo sistema. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Problema nėra vien tik korupcija ar teisėjų nekompetencija – nors ir šie veiksniai egzistuoja. Problema yra sisteminė: teismų sistema buvo sukurta ir ilgus metus funkcionavo taip, kad ji tarnauja pati sau, o ne žmonėms, kurie į ją kreipiasi. Bylos vilkinamos metų metus, sprendimai kartais atrodo visiškai atitrūkę nuo realaus gyvenimo, o eilinis pilietis, bandantis apginti savo teises, dažnai jaučiasi kaip svetimas savo paties valstybės institucijoje.
Kaip veikia teismų sistema – ir kodėl tai svarbu žinoti
Prieš kalbant apie reformas, verta suprasti, kaip viskas iš tiesų veikia. Lietuva turi trijų pakopų teismų sistemą: apylinkių teismai, apygardų teismai ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Administracinėms byloms – atskira sistema su administraciniais teismais ir Lietuvos vyriausiuoju administraciniu teismu. Viršuje viso to – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Konstitucinis Teismas.
Teoriškai tai skamba logiškai ir tvarkingai. Praktikoje – visai kas kita. Žmogus, kurio teisės buvo pažeistos, gali praleisti teismuose penkerius, septynerius, o kartais ir dešimt metų, kol sulauks galutinio sprendimo. Tuo metu jo gyvenimas stovi vietoje. Verslas negali normaliai funkcionuoti, šeimos ginčai lieka neišspręsti, nuosavybės teisės – neaiškios.
Štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti kiekvienam, kas gali atsidurt teisme:
- Civilinėse bylose pirmosios instancijos procesas vidutiniškai trunka nuo vienerių iki trejų metų
- Apeliacinis procesas gali pridėti dar vienerius–dvejus metus
- Kasacinis skundas Aukščiausiajame Teisme – dar papildomi metai ar daugiau
- Valstybės garantuojama teisinė pagalba egzistuoja, bet prieiga prie jos – sudėtinga ir ribota
- Teismo mokesčiai gali būti reikšminga kliūtis mažas pajamas gaunantiems žmonėms
Tai nėra abstrakti statistika – tai realūs žmonių gyvenimai, sustabdyti biurokratinės mašinos viduje.
Bylos vilkinimas – ne šalutinis efektas, o sistemos bruožas
Vienas skaudžiausių teismų sistemos trūkumų – chroniškas bylų vilkinimas. Ir čia svarbu pasakyti atvirai: tai nėra atsitiktinis reiškinys. Tam tikrais atvejais vilkinimas yra strategija, kurią naudoja viena iš šalių, turinti daugiau resursų ir geresnę teisinę pagalbą. Kol silpnesnė šalis laukia sprendimo, stipresnė gali toliau daryti tai, dėl ko kilo ginčas.
Teisėjai, žinoma, irgi turi savo dalį atsakomybės. Teisėjo darbo krūvis Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje – bent jau taip teigia patys teisėjai ir Teisėjų taryba. Tai iš dalies tiesa: teismų finansavimas ilgą laiką buvo nepakankamas, o teisėjų skaičius neaugo proporcingai bylų skaičiui. Tačiau tai tik dalis paveikslo.
Kita dalis – tai procesinio teisės reguliavimo sudėtingumas. Lietuvos civilinio proceso kodeksas leidžia šalims teikti begales prašymų, apeliacijų dėl procesinių klausimų, prašyti terminų pratęsimo ir pan. Kiekvienas toks žingsnis – tai papildomos savaitės ar mėnesiai. Kai kurie advokatai šią sistemą išmano puikiai ir naudoja ją savo klientų naudai – net jei tai reiškia kitos šalies kančias.
Ką galima padaryti, jei jūsų byla vilkinama:
- Teikite raštišką prašymą teismui dėl bylos nagrinėjimo pagreitinimo, nurodydami konkrečius terminus ir žalą, kurią patiriate dėl delsimo
- Kreipkitės į Teisėjų tarybą su skundu dėl nepagrįsto vilkinimo
- Jei vilkinimas akivaizdus ir žala didelė – kreipkitės į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą per protingą laiką pažeidimo
- Dokumentuokite viską: kiekvieną posėdžio atidėjimą, kiekvieną prašymą pratęsti terminą
Teisėjų skyrimas ir nepriklausomumas – kur slypi problema
Teisėjų nepriklausomumas – tai vienas iš teisinės valstybės pagrindų. Teoriškai Lietuvos teisėjai yra nepriklausomi ir pavaldūs tik įstatymui. Praktikoje – situacija sudėtingesnė. Teisėjų skyrimo sistema ilgą laiką buvo kritikuojama dėl nepakankamo skaidrumo ir galimo politinio poveikio.
Teisėjus skiria Respublikos Prezidentas Teisėjų tarybos teikimu. Teisėjų taryba – tai savivaldos institucija, kurią daugiausia sudaro patys teisėjai. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gerai – teisėjai kontroliuoja teisėjus, politikai neturi įtakos. Tačiau ši sistema turi ir savo trūkumų: ji gali tapti uždara korporacija, kuri saugo savo narius net ir tada, kai to nereikėtų.
Teisėjų drausmės bylos Lietuvoje – retas reiškinys. Teisėjai, kurių sprendimai nuolat panaikinami aukštesnėse instancijose, retai sulaukia rimtų pasekmių. Teisėjas, kurio sprendimai yra kokybiški ir laiku priimami, ir teisėjas, kurio sprendimai nuolat apskųsti ir panaikinti – formaliai yra vienodoje padėtyje. Tai neskatina kokybės.
Reforma, kuri čia reikalinga, yra ne politinės kontrolės didinimas – tai būtų dar blogiau. Reikalingas skaidresnis vertinimo mechanizmas, kuris leistų identifikuoti sisteminius probleminius atvejus ir reaguoti į juos profesionaliai, o ne korporatyviai.
Skaitmeninė transformacija – žingsnis į priekį ar tik fasadas
Pastaraisiais metais daug kalbama apie teismų skaitmeninimą. LITEKO sistema – elektroninių bylų tvarkymo platforma – iš tiesų padarė kai kuriuos procesus patogesniais. Bylos dokumentus galima teikti elektroniniu būdu, posėdžiai gali vykti nuotoliniu būdu, sprendimai skelbiami viešai internete. Tai – teigiami pokyčiai, kurių nereikėtų nuvertinti.
Tačiau skaitmeninimas pats savaime neišsprendžia esminių problemų. Galima turėti puikiausią elektroninę sistemą, bet jei bylų nagrinėjimo procesas išlieka toks pat lėtas ir sudėtingas, skaitmeninimas tėra gražus fasadas ant supuvusio pastato. Dokumentai dabar keliauja greičiau, bet pati sistema – ne.
Be to, skaitmeninimas sukūrė naują nelygybės dimensiją. Vyresnio amžiaus žmonės, mažiau išsilavinę piliečiai, kaimo vietovių gyventojai – jiems elektroninės sistemos naudojimas gali būti rimta kliūtis. Valstybė, diegdama skaitmenines paslaugas, privalo užtikrinti, kad niekas neliktų už borto. Kol kas ši pareiga vykdoma tik iš dalies.
Praktiniai patarimai naudojantis elektroninėmis teismų paslaugomis:
- Registruokitės LITEKO portale iš anksto – prieš tai, kai prireiks skubiai teikti dokumentus
- Visus elektroniniu būdu pateiktus dokumentus išsaugokite su patvirtinimo numeriais
- Jei kyla techninių problemų – nedelsiant kreipkitės į teismo kanceliariją raštu ir dokumentuokite problemą
- Nuotoliniai posėdžiai – jūsų teisė, ne privilegija; galite jos reikalauti
Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai – tai, apie ką mažai žinome
Vienas iš dalykų, kurį teismų reformos diskusijose dažnai pamirštama pabrėžti – tai, kad teismas neturėtų būti pirmasis pasirinkimas. Daugeliu atvejų ginčai gali ir turėtų būti sprendžiami kitaip: mediacija, arbitražu, derybomis. Šie keliai dažnai yra greitesni, pigesni ir mažiau traumuojantys visoms šalims.
Mediacija Lietuvoje egzistuoja kaip galimybė, tačiau jos naudojimas išlieka labai ribotas. Žmonės tiesiog nežino, kad tokia galimybė yra, arba netiki, kad ji veikia. Tuo tarpu Skandinavijos šalyse, kur mediacija yra plačiai naudojama, teismų apkrovimas yra žymiai mažesnis, o ginčų sprendimo kokybė – aukštesnė.
Arbitražas – kitas alternatyvus kelias, ypač verslo ginčuose. Lietuvos komercinis arbitražas veikia, tačiau jo reputacija ir prieinamumas dar turi kur augti. Smulkaus verslo atstovai dažnai net nežino, kad ši galimybė egzistuoja.
Valstybė turėtų aktyviau skatinti alternatyvius ginčų sprendimo būdus – ne tik formaliai, bet ir realiai: finansuojant mediatorių mokymą, informuojant visuomenę, galbūt net nustatant privalomą mediacijos bandymą tam tikrose bylų kategorijose prieš kreipiantis į teismą. Tai ne tik sumažintų teismų apkrovimą, bet ir pagerintų žmonių patirtį.
Reformų kelias – kas buvo padaryta ir ko vis dar trūksta
Teismų reforma Lietuvoje – tai ne vienas įvykis, o nuolatinis procesas, kuris vyksta jau nuo nepriklausomybės atkūrimo. Per šį laiką buvo padaryta nemažai: teismų sistema buvo atskirta nuo prokuratūros, sukurta administracinių teismų sistema, įdiegtos elektroninės paslaugos, padidintas teisėjų atlyginimas. Visa tai – realūs pokyčiai, kuriuos reikia pripažinti.
Tačiau struktūrinės problemos išlieka. Teisingumo ministerija periodiškai skelbia reformų planus, Seimas priima pakeitimus, teisininkai diskutuoja konferencijose – ir viskas tarsi juda, bet iš esmės – stovi vietoje. Kodėl?
Viena priežasčių – reformas dažnai projektuoja žmonės, kurie yra sistemos viduje ir kuriems ta sistema yra naudinga tokia, kokia yra. Advokatai, teisėjai, prokurorai – visi jie turi savo interesus, kurie ne visada sutampa su eilinio piliečio interesais. Reformos, kurios iš tiesų supaprastintų procesus ir padarytų juos greitesnius, gali būti nenaudingos tiems, kurie iš sudėtingumo ir ilgumo uždirba pragyvenimą.
Kita priežastis – politinė valia. Teismų reforma nėra populiari rinkimų tema. Ji nesukelia tokio entuziastingo visuomenės palaikymo kaip, tarkime, mokesčių mažinimas ar pensijų didinimas. Todėl politikai jai skiria tiek dėmesio, kiek reikia, kad atrodytų, jog kažkas daroma – bet ne tiek, kad iš tiesų kažkas pasikeistų.
Kai sistema tampa žmogaus priešu – ir ką su tuo daryti
Galiausiai, kalbant apie teismų sistemą ir reformas, svarbiausia yra ne abstrakcijos, o konkretūs žmonės. Žmogus, kuris prarado verslą, nes teismas per penkerius metus neišsprendė ginčo su partneriu. Moteris, kuri negali gauti alimentų, nes vykdymo procesas stringa. Senelis, kurio nuosavybė ginčijama, o jis jau nebegali laukti dar dešimt metų.
Šiems žmonėms reformų diskusijos yra toli. Jiems reikia praktinių patarimų čia ir dabar. Todėl verta pasakyti aiškiai: jei jaučiate, kad sistema jums neteisinga, nesikapituliuokite. Kreipkitės į Seimo kontrolierius, jei manote, kad valstybės institucija pažeidė jūsų teises. Naudokitės Europos Žmogaus Teisių Teismo galimybe – tai ilgas kelias, bet kartais vienintelis efektyvus. Ieškokite teisinės pagalbos organizacijų, kurios dirba ne pelno siekimo pagrindu. Jų Lietuvoje yra, nors ir nedaug.
Teismų sistema keičiasi lėtai – tai faktas. Bet ji keičiasi. Ir kiekvienas pilietis, kuris reikalauja savo teisių, kuris skundžia nepagrįstus sprendimus, kuris kalba viešai apie sistemos trūkumus – yra šio pokyčio dalis. Reformos nevyksta tik Seimo salėse ar ministerijų kabinetuose. Jos vyksta ir tada, kai paprasti žmonės atsisako susitaikyti su tuo, kas yra netinkama.
Teisingumo sistema, kuri tarnauja žmonėms, o ne pati sau – tai nėra utopija. Tai tikslas, kurio siekia daugelis Europos valstybių ir kurį kai kurios jau pasiekė. Lietuva gali tai padaryti. Klausimas tik – ar užteks politinės valios, profesionalaus sąžiningumo ir pilietinio spaudimo, kad šis tikslas taptų realybe greičiau nei per dar vieną dešimtmetį.