Sūnus nusipirko naują automobilį, o jau antrą dieną giminės ėmė skambinti su klausimu „kada parodysi?“. Tėvas pasakoja, kaip pats beveik prisidėjo prie spaudimo ir kodėl suprato, kad sūnus nieko neprivalo aiškinti.
Penktadienio vakarą sūnus atvažiavo pas mus nauju automobiliu ir pirmiausia paprašė žmonos nufotografuoti jį prie vairo. Pažiūrėjęs į nuotrauką nusijuokė, kad atrodo kaip skelbime. Apėjome automobilį aplinkui, apžiūrėjome saloną ir nuvažiavome trumpą ratą. Sūnus pasakojo, kiek laiko rinkosi, nuo kokio varianto atsisakė ir kodėl galiausiai nusprendė pirkti naują. Seniai buvau matęs jį taip noriai kalbantį apie savo pirkinį.
Bėdos prasidėjo nuo mano žinutės šeimos grupėje. Įkėliau nuotrauką ir parašiau, kad sūnus pagaliau atsiėmė automobilį, nes norėjau pasidžiaugti. Ryte po nuotrauka jau buvo sveikinimų ir keli klausimai apie variklį. Vienas pažįstamas dar pakomentavo, kad už tokius pinigus buvo galima paimti geresnį naudotą. Į tą komentarą niekas neatsakė, bet netrukus prasidėjo skambučiai.
Šeštadienio planai giminėms pasirodė nepakankamai svarbūs
Pirmoji paskambino mano sesuo. Ji pasveikino, pasakė, kad automobilis gražus, ir pasiūlė sūnui užvažiuoti pasirodyti. Sūnus atsakė, kad šį savaitgalį nepavyks, bet kada nors tikrai susitiksime. Po valandos paskambino pusbrolis ir kalbėjo konkrečiau: būsiąs pas tėvus, visi galėtų apžiūrėti automobilį, o paskui sūnus galėtų jį pravežti. Vakare dar vienas giminaitis paklausė, ar sekmadienį sūnus negalėtų užsukti bent pusvalandžiui.
Tačiau sūnus su drauge savaitgalį buvo suplanavę namuose. Jie norėjo išsimiegoti, apsipirkti, ramiai susidėti daiktus į automobilį ir perskaityti instrukciją, nes dalies nustatymų sūnus dar nesuprato. Kai tai pasakė pusbroliui, išgirdo: „Tai instrukciją ir pas mus galėsi paskaityti.“ Pusbroliui tai buvo juokelis. Sūnui – dar vienas įrodymas, kad jo paties planus lengva pastumti į šalį.
Sekmadienį sūnus paskambino man ir paklausė, ar nesu kam nors perdavęs, kad atvažiuos. Atsakiau, kad niekam nieko nežadėjau, ir paklausiau, kas nutiko. „Visi laukia, kad atvažiuočiau. Aš dar nė normaliai juo nepavažiavau“, – atsakė jis. Balsas skambėjo pavargęs, nors automobilį turėjo vos dvi dienas.
Iš pradžių pamaniau, kad sūnus viską pernelyg sureikšmina. Juk žmonės domisi, sveikina, nori pamatyti. Mūsų šeimoje visada taip buvo: nusiperki ką nors didesnio, užvažiuoji ir parodai. Net ketinau pasakyti, kad dėl artimųjų pusvalandį galima ir atrasti. Bet tada prisiminiau, kad trys skirtingi pusvalandžiai kartu su kelionėmis ir pasisėdėjimais gali suryti beveik visą dieną.
Pats pridėjau sakinį, kuris sūnų supykdė labiausiai
Pirmadienį sesuo paskambino jau man. Paklausė, ko sūnus toks užsiėmęs ir ar nepyksta. Atsakiau, kad viskas gerai, tiesiog turi savų reikalų. Ji nusijuokė: „Nu jau, nusipirko mašiną ir nebegali pasirodyti.“ Pokalbį baigėme ramiai, tačiau vakare vis tiek papasakojau sūnui, ką girdėjau. Dar nuo savęs pridėjau, kad jis galėtų vieną savaitgalį apsukti ratą ir visiems parodyti, tuomet būtų ramu.
Sūnus kurį laiką tylėjo, paskui paklausė: „O kodėl aš dabar turiu važinėti, kad niekas neįsižeistų?“ Bandžiau aiškinti, kad nereikia pykti dėl smulkmenų. Jis atsakė, kad su niekuo nesipyksta. Jis tik pasakė, kad neatvažiuos, o dabar jau turi aiškintis ir man.
Tas sakinys mane sustabdė. Aš pats buvau pavertęs jo atsisakymą problema, kurią reikia išspręsti. Dar prieš kelias dienas džiaugiausi, kad sūnus savarankiškai apsisprendė ir nusipirko tai, ko norėjo. O dabar mokiau jį, kaip reikėtų pasidalyti laisvadienį, kad visiems būtų patogu.
Vėliau sūnus papasakojo ir apie kitą nemalonią dalį. Beveik kiekvienas pokalbis po klausimo „kada parodysi?“ pasisukdavo prie kainos: kiek kainavo, kiek turėjo savų pinigų, kokia įmoka, kodėl nepirko kitos markės. Atsisakęs kalbėti apie pinigus jautėsi kažką slepiantis. Atsakęs žinojo, kad tuoj sulauks vertinimo, ar protingai juos išleido.
Pasveikinti galima ir neprašant ataskaitos
Ne visi skambučiai sūnų erzino. Viena teta parašė: „Sveikinu, saugių kilometrų. Kai susitiksime, apžiūrėsiu.“ Sūnus pats jai paskambino padėkoti. Su ja nereikėjo derinti susitikimo, teisintis dėl savaitgalio ar aiškinti savo finansų, todėl pokalbis liko malonus.
Sūnus nusprendė visiems atsakinėti panašiai: automobilį mielai parodys, kai susitiksime, tačiau atskiro važinėjimo po gimines neplanuoja. Pusbrolis dar bandė juokauti, kad dabar prie sūnaus reikės registruotis. Šį kartą sūnus nepuolė įrodinėti, kiek daug darbų turi. Jis atsakė, kad kitą savaitę susitiks per močiutės gimtadienį.
Manau, būtent galimybės nebesiteisinti jam ir reikėjo. Kviečiamas žmogus gali nenorėti važiuoti vien todėl, kad nori savaitgalį praleisti kitaip, net jei vakaras laisvas, o kelionė trumpa. Jei aiškinsi kiekvieną savo sprendimą, netrukus pradėsi jaustis taip, lyg tavo laikas priklausytų visiems, kol neįrodei priešingai.
Per močiutės gimtadienį automobilį apžiūrėjome. Sūnus pats pasiūlė norintiesiems išeiti į kiemą, aprodė vidų ir atsakė į klausimus. Kai pokalbis pasisuko prie įmokos, pasakė nenorintis jos aptarinėti. Kažkas dar pakomentavo, kad naujas automobilis greitai nuvertėja, bet po kelių minučių visi jau kalbėjome apie kitus dalykus.
Po šventės padėjau sūnui nunešti likusį pyragą. Paklausiau, ar dabar jau patenkintas, kad parodė. Išgirdęs savo klausimą pats nusijuokiau ir pasitaisiau: norėjau paklausti, ar jis priprato prie automobilio. Tada sūnus pradėjo pasakoti apie pirmą ilgesnę kelionę. Kieme stovėjome dar gerą ketvirtį valandos, ir šį kartą jo niekur nereikėjo įkalbinėti.
