Pašnekovas nusuka žvilgsnį, ilgiau patyli ar ima teisintis, nors klausimas buvo paprastas. Įtarimas atsiranda greitai, bet tokie ženklai dar neįrodo, kad žmogus meluoja. Tyrimai rodo, kad kūno kalba kur kas menkiau tinka apgaulei atpažinti, nei daugelis mano, todėl labiau verta žiūrėti į tai, ką žmogus sako ir ką iš jo žodžių galima patikrinti.
Kasdieniame bendravime nemalonų įspūdį nesunku palaikyti įrodymu. Kolega neįprastai ilgai aiškina, kodėl nebaigė darbo, artimasis susierzina paklaustas apie išlaidas, o pardavėjas į konkretų klausimą atsako ilga istorija. Tokiu metu norisi greito verdikto: tikėti ar ne?
Vis dėlto nėra vieno gesto, kuris patikimai atskirtų meluojantį žmogų nuo sakančio tiesą. „Annual Review of Psychology“ paskelbtoje mokslinėje apžvalgoje tyrėjai Aldertas Vrij, Maria Hartwig ir Päras Andersas Granhagas pabrėžia, kad nustatyti neverbaliniai apgaulės požymiai yra silpni ir nepatikimi. Atidžiai stebėti žmogų dar nereiškia mokėti perskaityti jo ketinimus.
Akių kontaktas nepatvirtina nei melo, nei sąžiningumo
Įsitikinimas, kad melagis būtinai slepia akis, labai paplitęs. Tačiau neverbalinio elgesio tyrimų metaanalizėje nerasta pagrindo teigti, kad meluodami žmonės sistemingai vengia akių kontakto. Todėl nukreiptas žvilgsnis pats savaime apgaulės nerodo.
Abejotinos ir internete platinamos schemos, esą žvilgsnis į vieną pusę rodo prisiminimą, o į kitą – kuriamą melą. Psichologo Richardo Wisemano su kolegomis atlikti trys tyrimai nepatvirtino populiaraus, su neurolingvistiniu programavimu siejamo teiginio, kad pagal konkrečią akių judėjimo kryptį galima nustatyti melą.
Viename bandyme dalyviams šią tariamą taisyklę paaiškino, bet ji nepadėjo jiems geriau atpažinti apgaulės. Išmokta „akių skaitymo“ schema gali suteikti pasitikėjimo savo sprendimu, bet nebūtinai padaryti jį tikslesnį.
Todėl net ir pasikeitęs pažįstamo žmogaus žvilgsnis turėtų paskatinti pasidomėti, kas vyksta, o ne iš karto skelbti nuosprendį. Klausimas „Ar tau nemalonu apie tai kalbėti?“ palieka daugiau vietos paaiškinimui nei kaltinimas „Matau, kad meluoji“.
Nervingumas gali parodyti stresą, bet ne jo priežastį
Drebantis balsas, susikaustymas ar pastangos atrodyti ramiai dažnai laikomi kaltės ženklais. Tačiau svarbus ir pats pokalbio kontekstas. Jei žmogui gresia rimtos pasekmės arba jis jaučia, kad juo netikima, įtampą gali justi ir sakydamas tiesą.
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad didelės svarbos situacijos veikia abi puses – ir meluojančius, ir nemeluojančius. Be to, ir vieni, ir kiti gali bandyti slopinti nervingus judesius, nes nenori atrodyti įtartini. Todėl ramus veidas nėra sąžiningumo garantija, o susijaudinimas – apgaulės įrodymas.
Kasdienybėje verta skirti du pastebėjimus: „žmogus nerimauja“ ir „žmogus meluoja“. Pirmąjį kartais galima pamatyti, bet antrojo iš jo automatiškai išvesti negalima. Spaudžiant pašnekovą įtampa gali tik augti, o aiškumo apie patį įvykį nepadaugės.
Ilgas pasakojimas dar nereiškia įtikinamo paaiškinimo
Dėmesį verta nukreipti nuo gestų į pasakojimo turinį. Atsakydamas žmogus gali išbarstyti daugybę smulkmenų, bet taip ir neatsakyti į esmę. Pavyzdžiui, ilgai pasakoti apie sunkų rytą, bet nepasakyti, ar tikrai išsiuntė sutartą dokumentą.
Tyrimuose nagrinėjamas vadinamasis patikrinamumo metodas: vertinama, kiek pasakojime yra aplinkybių, kurias galima patvirtinti nepriklausomai. Pakartotiniame eksperimente tiesą sakę dalyviai pateikė daugiau patikrinamų detalių nei melavę, tačiau skirtumas buvo mažesnis nei ankstesniame tyrime. Tai naudinga tyrimų kryptis, o ne neklystantis kasdienio pokalbio testas.
Praktiškai svarbiau išsiaiškinti, ar dokumentas išsiųstas, nei skaičiuoti, kiek kartų žmogus palietė veidą. Siuntimo laikas, sutartas terminas ar konkretus atliktas veiksmas leidžia patikrinti situaciją. Vien pasakojimo ilgis tokio pagrindo nesuteikia.
Kaip aiškintis nesusipratimą nepaverčiant pokalbio tardymu?
Pradėkite nuo konkretaus neaiškumo. Vietoj bendro kaltinimo galima pasakyti: „Minėjai, kad išsiuntei vakar, bet aš laiško negavau. Gal galime patikrinti?“ Toks klausimas nukreipia pokalbį į aplinkybę, dėl kurios ir kilo abejonė.
Užduokite po vieną klausimą ir palikite laiko atsakyti. Jei informacija nesutampa, įvardykite neatitikimą ir paprašykite jį paaiškinti. Naudinga ir sau atskirti, ką tikrai žinote, nuo to, ką tik numanote: neatsakytas skambutis yra faktas, o išvada apie jo priežastį dar gali būti spėjimas.
Įtarimą verta laikyti priežastimi pasitikslinti, o ne galutiniu atsakymu. Sprendžiant, ar pasitikėti, daugiau svorio turėtų turėti patikrinami faktai ir žmogaus veiksmai, o ne vienas nepatogus žvilgsnis.
