Burlaiviuose diena prasidėdavo gerokai prieš pusryčius: jūreiviai klūpėdami ant šlapių denio lentų trindavo jas smėliu ir akmenimis, kol mediena pasidarydavo šviesi. Didžiuosius šveitimo akmenis jie praminė „Biblijomis“, mažesnius – „maldaknygėmis“. Šis varginantis darbas padėjo išlaikyti švarą, laivo reputaciją ir griežtą tvarką, tačiau laikui bėgant laivynui jis tapo pernelyg brangus.
Denio švara burlaivių laikais buvo kasdienis įgulos rūpestis. Darbas prasidėdavo apie penktą valandą ryto, o iki pusryčių lentos turėdavo pabalti, jūreivių žodžiais, tarsi sniegas. Vien vandens ir šluotos tam nepakakdavo – reikėjo smėlio, specialių akmenų ir valandos ar dviejų sunkaus fizinio darbo, kurį tekdavo dirbti net stingdančiame šaltyje.
Kodėl denį šveisdavo basomis ir klūpėdami?
Prieš darbą jūreiviai nusiaudavo batus, nusimaudavo kojines ir pasiraitodavo kelnes aukščiau kelių. Denį aplieudavo jūros vandeniu, kurį tiekdavo siurblys arba atnešdavo kibirais. Vieni įgulos nariai paberdavo ant šlapių lentų smėlio, o kiti atsiklaupdavo ir akmenimis trindavo medieną. Pabaigus smėlį nuplaudavo per bortą, o lentas nušluostydavo.
Smėlis ir akmuo veikė kaip abrazyvas: kartu su nešvarumais nuimdavo ploną viršutinį medienos sluoksnį. Todėl lentos pašviesėdavo ir atrodydavo itin švarios. Įgulai tai atsieidavo daug jėgų – ilgai klūpint skaudėdavo kelius, šaltas vanduo stingdydavo kojas, o pusryčių tekdavo laukti iki aštuntos valandos, kai darbas jau būdavo baigtas.
Iš kur atsirado „Biblijos“ ir „maldaknygės“?
Angliškai denio šveitimo akmuo vadintas „holystone“ – pažodžiui „šventuoju akmeniu“. Jam naudotas minkštas, trapus smiltainis. Atviruose denio plotuose dirbta dideliais sunkiais akmenimis: prie jų pritvirtindavo virves ir tempdavo pirmyn atgal per šlapią smėlį. Sunkiau pasiekiamose vietose naudoti mažesni, rankose laikomi gabalai.
Didesni rankiniai akmenys buvo praminti „Biblijomis“, o smulkieji, skirti kampams ir vietoms po patrankomis, – „maldaknygėmis“. Su jais dirbantys jūreiviai klūpėdavo tarsi melsdamiesi. Pavadinimas „šventasis akmuo“ aiškinamas keliais būdais. 1867 metų jūriniame žodyne minimos sąsajos su denio valymu prieš sekmadienį, pasakojimai apie tam naudotus antkapių fragmentus ir pati klūpėjimo poza. Dar vienas aiškinimas remiasi angliškų žodžių „holy“ ir „holey“ skambesiu: pirmasis reiškia „šventas“, antrasis – „skylėtas“, o smiltainis yra porėtas.
Baltas denis liudijo ir švarą, ir kapitono reputaciją
XVIII amžiaus karo laivuose ankštose erdvėse gyveno šimtai žmonių. Laivyno gydytojai ragino kapitonus rūpintis švara, sausumu ir grynu oru. Šie reikalavimai buvo įtvirtinti ir XIX amžiaus pradžios Britanijos karinio jūrų laivyno statute. Viršutinius denius paprastai plaudavo kas rytą, o apatiniuose, kur jūreiviai miegodavo hamakuose, didesnių problemų kėlė drėgmė.
Apatinius denius vandeniu leista plauti tik tada, kai juos buvo galima gerai išdžiovinti. Tam parinkdavo palankų orą, atidarydavo patrankų angas laivo šonuose, o džiovinti padėdavo geležinės krosnelės. Kitomis dienomis lentas trindavo sausu smėliu ir akmenimis, o paskui iššluodavo. Šviesus, kruopščiai prižiūrėtas denis rodė, kokia tvarka laive palaikoma, todėl jo išvaizda tapo ir kapitono reputacijos dalimi.
Kai švaros reikalavimai virsdavo įgulos kankinimu
1796 metais admirolas Johnas Jervisas, vėliau tapęs Sent Vinsento grafu, rekomendavo vasarą denius šveisti du kartus per dieną – ryte ir vakare. Dideliame linijiniame laive vien tam galėjo prireikti iki keturių valandų. Tais pačiais metais 24 patrankų laivo „Eurydice“ įgula pasiskundė Admiralitetui: jūreiviai buvo verčiami šveisti denį nuo ketvirtos iki aštuntos ryto, o sustojusieji atsikvėpti būdavo mušami. Skunde jie prašė pašalinti iš laivo du žiaurumu pagarsėjusius karininkus.
Gydytojai priešinosi nuolatiniam denių plovimui šaltu vandeniu. 1801 metais admirolas Keithas, pasitelkęs žalą įgulų sveikatai, panaikino reikalavimą tai daryti bet kokiu oru. Jo vadovaujamame laivyne deniai pradėti šveisti kartą per savaitę ar dvi, o kitomis dienomis tik šluoti. Jervisas, vadovaudamas laivynui Lamanšo sąsiauryje, apatiniuose deniuose taip pat atsisakė vandens ir rinkosi sausą smėlį bei akmenis.
Amerikiečių karo laivuose gausus plovimas vandeniu išliko ilgiau. Rašytojas Hermanas Melville’is, XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje tarnavęs fregatoje, piktinosi karininkų siekiu bet kokia kaina išlaikyti nepriekaištingą laivo išvaizdą. Pasak jo aprašymų, trys deniai būdavo užliejami kiekvieną rytą, net stingdančiame šaltyje, o debesuotomis dienomis gyvenamasis denis taip ir likdavo drėgnas.
Darbas turėjo užtikrinti, kad niekas nesėdėtų be veiklos
Denio šveitimas buvo ir būdas nuolat užimti įgulą. Richardas Dana, XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje tarnavęs prekybiniame laive, rašė, kad dieną kiekvienas denyje turėdavo ką nors veikti. Net kai laivas jau būdavo paruoštas plaukti, kai kurie karininkai sugalvodavo papildomų užduočių – pavyzdžiui, liepdavo gramdyti rūdis nuo inkaro grandinės.
Dana užrašė ir jūreivių juokais vadintą „Filadelfijos katekizmą“. Jame biblinė nuostata apie šešias darbo dienas ir septintosios poilsį buvo pakeista jūreiviška versija: šešias dienas dirbk, kiek gali, o septintąją šveisk denį ir gramdyk inkaro lyną. JAV kariniame jūrų laivyne denio šveitimas naudotas ir kaip bausmė. Nenuostabu, kad XX amžiuje dalis jūreivių šį akmenį laikė pirmiausia priemone įgulai užimti.
Kodėl švaros kaina tapo per didelė?
Mediniai deniai išliko ir pasibaigus burlaivių epochai. Plieniniuose karo laivuose jie būdavo klojami tikmedžiu – tvirta tropine mediena, vertinta dėl atsparumo ir gebėjimo mažinti denio įkaitimą saulėje. Be to, mediena padėjo išvengti kibirkščių, kurios galėjo kilti metalui atsitrenkus į metalą gabenant paraką.
Vis dėlto kiekvienas šveitimas smėliu ir akmenimis nuimdavo dalį lentos. 1931 metais JAV karinio jūrų laivyno sekretorius Charlesas Adamsas paskelbė, kad deniai dėvisi taip greitai, jog jų remontui ir keitimui trūksta lėšų. Naujųjų kreiserių tikmedžio lentos buvo vos apie 5 centimetrų storio, o viso denio pakeitimas viename laive kainavo 50 tūkst. JAV dolerių. Po to šveitimo akmenys pradėti naudoti rečiau.
Senasis paprotys išliko dar ilgai
Nors šveitimo mastas sumažėjo, tradicija greitai neišnyko. 1949 metų vasarą karo laivo „Missouri“ kadetai, prieš įplaukdami į Anglijos Portsmuto uostą, tikmedžio denį šveitė plytomis, smėliu ir jūros vandeniu. Laivo išvaizda tebebuvo svarbi atvykimo į uostą dalis.
Šiuolaikinių jachtų tikmedžio denių akmenimis šveisti nerekomenduojama dėl tos pačios priežasties, kuri laivynui rūpesčių kėlė jau 1931-aisiais: šiurkštus abrazyvas pašalina medienos pluoštus ir pagreitina lentų plonėjimą. Kasdienei priežiūrai naudojamas gėlas vanduo, o prireikus – švelnus ploviklis. Kadaise kapitono pasididžiavimu laikytas kasryt nubalintas denis buvo pasiekiamas tiesiog nudilinant jo paviršių.
