Šaltą sieną iš vidaus saugiausia šiltinti ne kuo storesniu sluoksniu, o sistema, kuri neleidžia šiltam kambario orui pasiekti šaltos mūro sienos. Dažniausiai pasirenkama arba sandariai įrengta garo izoliacija su karkasu ir šiltinimo medžiaga, arba kapiliarams laidi mineralinė vidaus šiltinimo sistema. Kuris variantas tinka, priklauso nuo sienos būklės ir drėgmės šaltinio.
Bėdos paprastai prasideda nepastebimai: prie išorinės sienos pastatoma spinta, kampe atsiranda pilkas taškelis, o žiemą vis dažniau tenka valyti rasojantį langą. Šiltinimo plokštę tiesiog užklijuoti iš kambario pusės gali atrodyti greitas sprendimas, tačiau netinkamai atliktas darbas drėgmę gali paslėpti sienos viduje.
Iš kur atsiranda drėgmė, jei ne vien dėl šaltos sienos?
Šiltame kambario ore visada yra drėgmės: ji atsiranda verdant, prausiantis, džiovinant skalbinius ar tiesiog gyvenant. Kai toks oras susiduria su labai šaltu paviršiumi, jis atvėsta, o drėgmė gali virsti kondensatu. Todėl pelėsis dažnai pirmiausia išryškėja už baldų, prie lango angokraščių ir išorinių kampų, kur oras juda prasčiausiai.
Prieš šiltinant reikia išsiaiškinti, ar siena nedrėksta iš kitos pusės. Jei į ją patenka lietaus vanduo pro pažeistas siūles, stogą, palanges ar fasado įtrūkius, vidaus šiltinimas gedimo neišspręs, o tik apsunkins sienos džiūvimą. Verta patikrinti ir vėdinimą: sandarūs langai bei nuolat užvertos orlaidės gali paversti net tvarkingą būstą per drėgnu.
Kada tinka karkasas su vata ir garo izoliacija?
Šiuo atveju prie sienos tvirtinamas karkasas, įrengiamas šiltinimo sluoksnis, o iš kambario pusės sandariai suklijuojama garo izoliacija, ją uždengia apdailos plokštės. Sistema gali veikti gerai, jei garo izoliacijos sluoksnyje nėra plyšių. Sandarios turi būti siūlės, sujungimai su grindimis, lubomis ir gretimomis sienomis, taip pat elektros lizdų vietos.
Didžiausia klaida – palikti menkiausią nesandarumą ir tikėtis, kad apdaila jį išspręs. Pro net mažą plyšį šiltas, drėgnas oras patenka už vatos, prie mūro atvėsta ir ten palieka drėgmę. Iš kambario pusės siena gali atrodyti tvarkinga, o už apdailos ilgainiui kaupiasi pelėsio ir medžiagų irimo rizika.
Šis būdas labiau tinka, kai galima kokybiškai įrengti visus mazgus ir vėliau nenumatoma dažnai gręžti sienos. Mažame kambaryje jis ypač nepatogus, nes karkasas ir apdaila sumažina patalpos plotą, o sunkesnių daiktų tvirtinimo vietas reikia numatyti iš anksto.
Kuo skiriasi mineralinės plokštės?
Kitas kelias – specialios mineralinės, kapiliarams laidžios vidaus šiltinimo plokštės. Jos klijuojamos visu plotu prie paruoštos sienos ir dengiamos tai sistemai skirtais mineraliniais, laidžiais tinkais. Įprastos plėvelinės garo izoliacijos čia nenaudojama: nedidelį drėgmės kiekį konstrukcija gali sugerti, paskirstyti ir vėliau grąžinti į patalpą, kai oras pasidaro sausesnis.
Toks sprendimas dažnai svarstomas senesniuose mūriniuose namuose, kur svarbu neįkalinti drėgmės sienoje. Tačiau jis nėra skirtas šlapiai sienai uždengti. Jei mūras druskingas, trupantis, nuolat peršlampantis ar drėgmė kyla iš pamatų, pirmiausia reikia pašalinti priežastį ir įvertinti konstrukcijos būklę.
Keturi darbai prieš uždengiant sieną
- Nuimkite tapetus, atšokusį tinką ir pelėsio pažeistas apdailos vietas, o sieną leiskite visiškai išdžiūti.
- Apžiūrėkite fasadą, palanges, lietvamzdžius, stogo mazgus bei grindų ir sienos sandūrą – vanduo į sieną neturi patekti nei iš lauko, nei iš apačios.
- Iš anksto pasirinkite vieną suderintą sistemą ir nemaišykite atsitiktinių medžiagų: garo izoliacinės plėvelės, klijų, plokščių ir tinko savybės turi veikti kartu.
- Po darbų palaikykite normalų oro judėjimą: vėdinkite, neblokuokite išorinės sienos didele spinta be tarpo ir nepalikite ilgai džiūstančių skalbinių uždarame kambaryje.
Jeigu ant sienos jau matomas pelėsis, justi rūsį primenantis kvapas ar ji akivaizdžiai šlampa, vien vidaus apšiltinimo pradėti nereikėtų. Pirma reikia sustabdyti vandens kelią ir pasirūpinti vėdinimu – tik tada šiltinimo sluoksnis taps sprendimu, o ne brangiu būdu paslėpti problemą.
