Lietuvos keliams gresia dvigubas spaudimas: remonto darbai brangsta, o kitąmet finansavimą siūloma mažinti. Asociacijos „Lietuvos keliai“ duomenimis, asfaltas šiemet pabrango beveik penktadaliu, o 2027 metų valstybės biudžeto projekte keliams numatyta 66,2 mln. eurų mažiau. Kelininkai perspėja, kad atidėti remontai gali reikšti ne sutaupytus pinigus, o gerokai didesnes išlaidas ateityje.
Kelių tiesimo bendroves vienijanti asociacija nurodo, kad daugiau kaip 40 proc. valstybinės reikšmės kelių jau yra prastos būklės, o per metus atnaujinama vos apie 1,5 proc. tinklo. Pasak asociacijos vadovo Šarūno Frolenko, tokios darbų apimties nepakanka net tam, kad būklė nustotų blogėti. Jei finansavimas mažės, o sąnaudos augs, atotrūkis tarp poreikio ir galimybių remontuoti gali dar padidėti.
Kol kas kalbama tik apie biudžeto projektą, todėl numatytos sumos dar nėra galutinis sprendimas. Asociacija kreipėsi į Seimą ir prašo kelių finansavimui papildomai skirti 104 mln. eurų.
Už tą pačią sumą – mažiau sutvarkytų kilometrų
Kelių darbų kainą lemia ne vien asfaltas. Rangovai moka ir už kitas medžiagas, energiją, techniką, darbuotojų darbą bei transportavimą. Kai šios sudedamosios dalys brangsta, už anksčiau pakakusią sumą galima nupirkti mažiau darbų.
Š. Frolenko pabrėžia, kad net nepakitęs biudžetas tokiomis sąlygomis reikštų mažesnę perkamąją galią. Jei finansavimas dar ir mažinamas, remonto apimtims tenka dar didesnis spaudimas.
„Jeigu prieš penkerius metus už tam tikrą sumą galėjome sutvarkyti dešimt kilometrų kelio, šiandien už tuos pačius pinigus sutvarkysime gerokai mažiau. Tai elementari matematika“, – teigia asociacijos vadovas.
Beveik penktadaliu pabrangęs asfaltas dar nereiškia, kad kiekvieno kelių projekto galutinė kaina išaugo lygiai tiek pat. Skirtinguose darbuose medžiagų, darbo ir technikos sąnaudų santykis nevienodas. Vis dėlto asociacijos nurodoma kryptis aiški: ankstesniais metais skirta suma šiandien nebūtinai leidžia atlikti tiek pat darbų.
Kada užtenka naujos dangos, o kada jau reikia ardyti konstrukciją?
Didžiausia atidėliojamo remonto rizika – gilėjantys pažeidimai. Kol problema apsiriboja viršutiniu dangos sluoksniu, ją galima spręsti mažesnės apimties darbais. Tačiau ilgai delsiant gali nukentėti ir žemiau esantys sluoksniai, ir tada vien atnaujinti paviršių nebepakanka.
Kiekvieno kelio būklė priklauso nuo eismo apkrovų, konstrukcijos, vandens nuvedimo ir ankstesnės priežiūros. Todėl nėra vieno termino, po kurio visus kelius reikėtų remontuoti vienodai. Svarbu pažeidimus laiku nustatyti ir darbus atlikti tada, kai dar galima išvengti didesnės rekonstrukcijos.
„Šiandien galime pakeisti viršutinį dangos sluoksnį ir išvengti didesnių problemų. Tačiau jei lauksime dar penkerius ar dešimt metų, gali tekti tvarkyti ne tik asfaltą, bet ir visą kelio konstrukciją. Tokie darbai kainuoja kelis kartus daugiau“, – aiškina Š. Frolenko.
Asociacijos požiūriu, čia ir slypi tariamo taupymo problema. Vienais metais sumažintos išlaidos gali padidinti būsimą remonto poreikį, o vėliau tam pačiam ruožui sutvarkyti prireiktų daugiau lėšų ir laiko.
Ką vairuotojams reiškia kasmet atnaujinami 1,5 proc. tinklo?
Asociacijos nurodomas maždaug 1,5 proc. metinis atnaujinimo rodiklis rodo nedidelę darbų apimtį, palyginti su visu kelių tinklu. Kol vieni ruožai sutvarkomi, kituose toliau atsiranda naujų pažeidimų.
Vairuotojams tai gali reikšti ilgiau laukiamą nuolatinio maršruto remontą ir daugiau vietų, kuriose tenka taikytis prie prastos dangos. Tačiau vien iš bendro finansavimo pokyčio dar negalima pasakyti, kuris konkretus kelias bus remontuojamas vėliau – tam reikalingi darbų planai ir prioritetų sąrašai.
Svarbu ir tai, kad minimi daugiau kaip 40 proc. prastos būklės kelių yra valstybinės reikšmės tinklo rodiklis. Jo nereikėtų automatiškai taikyti visoms Lietuvos gatvėms ir savivaldybių keliams.
Š. Frolenko vertinimu, dabartinis tempas kelia ilgalaikę problemą: jei atnaujinama mažiau, negu tuo pat metu nusidėvi, nesutvarkytų ruožų poreikis kaupiasi.
Degalų akcizų pajamos auga, tačiau kelių finansavimas savaime nedidėja
Asociacija kelia ir mokesčių paskirstymo klausimą. Pagal jos pateikiamus skaičiavimus, 2026 metais valstybė iš degalų akcizų planuoja surinkti apie 1,2 mlrd. eurų – beveik 300 mln. eurų daugiau nei prieš penkerius metus.
Vis dėlto didesnės akcizų pajamos savaime nereiškia tokio pat kelių finansavimo augimo. Pinigų paskirstymas priklauso nuo biudžeto sprendimų ir finansavimo tvarkos, todėl šių dviejų sumų negalima laikyti automatiškai susietomis.
Kelininkų argumentas kitoks: kai auga su degalų vartojimu susijusios valstybės pajamos, o remonto poreikis didelis, mažesnį kelių biudžetą vairuotojams paaiškinti sunku.
„Kaip tai paaiškinti žmogui, kuris kasdien važiuoja duobėtu keliu ir mato, kad jis metų metus netvarkomas?“ – klausia asociacijos vadovas.
Prašoma papildomų 104 mln. eurų, bet vienkartinio sprendimo neužtektų
Seimui pateiktu kreipimusi asociacija „Lietuvos keliai“ prašo papildomai skirti 104 mln. eurų. Jos teigimu, tokia suma leistų didinti būtiniausių priežiūros ir atnaujinimo darbų apimtis.
Tai kelių tiesimo bendrovėms atstovaujančios organizacijos siūlymas. Kiek papildomų lėšų bus skirta ir kokiems darbams jos atitektų, priklausys nuo galutinių biudžeto ir finansavimo paskirstymo sprendimų.
Š. Frolenko pabrėžia, kad vien papildomas finansavimas neišspręstų viso susikaupusio poreikio. Darbams planuoti reikia ir aiškesnio ilgalaikio finansavimo, kad kiekvieną rudenį nebereikėtų iš naujo spręsti, kiek būtinų remontų pavyks atlikti.
„Valstybė turi apsispręsti, kokiais keliais Lietuvoje važinėsime po penkerių ar dešimties metų“, – teigia jis.
Artimiausias atsakymas paaiškės svarstant 2027 metų biudžetą. Vairuotojams svarbi bus ne vien galutinė eurų suma, bet ir jos rezultatas: kiek ruožų bus atnaujinta laiku, kiek liks laukti ir ar pavyks sustabdyti prastos būklės kelių skaičiaus augimą.
