Iki remonto maniau, kad su drauge puikiai sutariame: per 5 metus nebuvome susipykę taip, kad reikėtų išeiti pasivaikščioti, kad neišsprūstų per aštrus žodis. Bet vieną ketvirtadienį statybinių prekių parduotuvėje spoksojau į du beveik vienodus jungiklius ir pagalvojau, ar iš tikrųjų pažįstu žmogų, su kuriuo gyvenu.
Viskas pradėjo byrėti nuo virtuvės stalčiaus. Jis jau seniai vos užsidarydavo, o vieną vakarą draugė jį timptelėjo ir liko stovėti rankose laikydama atitrūkusį fasadą.
Abu nusikvatojome. Ji tarė, kad ši virtuvė ilgiau mūsų neištvers.
Butas jos, paveldėtas iš močiutės. Kai prieš 5 metus pas ją persikėliau, sutarėme dalytis einamąsias išlaidas, o apie didesnius darbus kalbėti, kai jų prireiks. Grindys buvo senos, sienos kai kur įtrūkusios, virtuvės spintelės – iš skirtingų laikų, bet viskas veikė. Gyvenome ir per daug nesukome galvos.
Tą vakarą nusprendėme, kad vasarą pagaliau viską sutvarkysime.
– Tik nedarom viso buto iš karto, – pasakiau.
– Žinoma. Virtuvę ir koridorių.
Man tas „virtuvę ir koridorių“ skambėjo kaip aiški darbų riba. Vėliau paaiškėjo, kad po tais dviem žodžiais įsivaizdavome gana skirtingus dalykus.
Aš skaičiavau spinteles, ji jau rinkosi šviestuvus
Kiekvienas buvome atidėję po 4 000 eurų. Maniau, kad už 8 000 viską padarysime tvarkingai, be įmantrybių, ir dar šiek tiek liks.
Draugės telefone jau gulėjo aplankas su virtuvių nuotraukomis. Jose buvo paslėpti gartraukiai, iki lubų siekiančios spintelės, plautuvės be matomo krašto ir apšvietimas tose vietose, kur aš jo niekada nebūčiau sugalvojęs.
Pirmasis nesutarimas kilo gavus baldų pasiūlymą. Aš tikėjausi apie 3 000, o pasiūlyme buvo beveik 5 000, ir tai dar be dalies technikos.
– Galima pigiau, – pasakiau.
Ji paklausė, ko konkrečiai atsisakysime.
Atsakiau, kad tiek stalčių nereikia, spintelių kelti iki lubų nebūtina, o šiukšliadėžę galima ištraukti ranka atidarius dureles.
Iki tol nežinojau, kad apie šiukšliadėžę galima kalbėtis pakeltu balsu.
– Tu toje virtuvėje ryte pasidarai sumuštinį, – pasakė ji. – O aš noriu, kad man paskui nereikėtų dar 15 metų landžioti į spintelės galą puodo.
Supykau, nes juk ir aš gaminu. Ėmiau vardyti, ką gaminau praėjusią savaitę. Ji atsakė, kad kalba ne apie tai. Man tuomet atrodė, kad būtent apie tai.
Vakare valgėme pašildytą sriubą ir beveik tylėjome. Pirmą kartą mūsų namuose buvo nejauku dėl pokalbio, kuris liko nebaigtas.
„Darom, kaip tu nori“ atrodė geras būdas nesipykti
Kai prasidėjo darbai, virtuvės daiktus sukrovėme svetainėje. Lėkštės atsidūrė dėžėje prie sofos, šaldytuvas – prie televizoriaus, o virdulį įjungdavome koridoriuje.
Pirmąsias kelias dienas buvo net savotiškai smagu. Pirkome paruoštą maistą, vakarieniavome prie mažo staliuko ir juokavome, kad taip gyventi paprasčiau, nes virtuvės tvarkyti nereikia.
Paskui ėmė trūkti miego. Vienas meistras atvažiuodavo 7 val. ryto, kitas galėdavo tik pasibaigus mūsų darbo dienai. Reikėjo kažkam atrakinti duris, kažkam išvežioti medžiagas, kažkam telefonu paaiškinti, kur tiksliai turi būti rozetė.
Draugė dažniau dirbo iš namų, todėl daug kas savaime krito ant jos pečių. Aš maniau, kad taip patogiau. Ji manė, kad aš tiesiog nusiploviau rankas.
Grįžęs rasdavau ją pavargusią ir iškart sulaukdavau klausimų: kokį dažų atspalvį renkamės, ar tinka toks grindjuostės aukštis, ką daryti su palange.
– Darom, kaip tu nori, – sakydavau.
Tikėjausi, kad jai bus malonu rinktis. Vietoj to vieną vakarą ji padėjo priešais mane 3 pavyzdžius ir pasakė:
– Aš nenoriu viena visko nuspręsti. Paskui tau nepatiks, ir bus mano kaltė.
Patikinau, kad taip tikrai nebus.
Po 2 dienų paklausiau, kodėl ji nupirko tokius tamsius jungiklius.
Ji neatsakė iš karto. Tik atsisuko ir kelias sekundes žiūrėjo į mane. Supratau, ką ką tik padariau, bet vis tiek mėginau aiškinti, kad nuotraukoje jungiklis atrodė kitaip.
Pinigai baigėsi anksčiau negu darbai
Nuėmus senas spinteles paaiškėjo, kad elektros darbų reikia daugiau, nei buvome numatę. Sienų paruošimas taip pat kainavo brangiau. Be to, atsirado santechnika, pristatymai ir smulkios medžiagos, kurių pradiniame sąraše išvis nebuvo.
Mūsų 8 000 eurų jau buvo išdalyti, o virtuvė dar neturėjo nei stalviršio, nei visos technikos.
Vieną sekmadienį susėdome peržiūrėti išlaidų. Aš buvau išsaugojęs pavedimus, ji turėjo čekius ir užrašus telefone. Dalis sumų dubliavosi, o kai kurių nebuvo pasižymėjęs nė vienas iš mūsų.
Pamatęs bendrą skaičių paklausiau:
– Tai kiek dar reikės?
Ji atsakė, kad tai priklauso nuo to, ką renkamės.
– Mes jau pasirinkome daugiau, negu galėjome sau leisti.
– Mes pasirinkome? Dabar jau mes?
Šį sakinį prisimenu geriau nei visas remonto sumas.
Pradėjome ginčytis, kas kam pritarė. Aš tvirtinau, kad su tokiu baldų biudžetu nesutikau. Ji priminė, kad buvome salone ir aš pasakiau „gerai“. Aš turėjau omenyje, kad gerai atrodo. Ji suprato, kad gerai, užsakome.
Galiausiai ištariau tai, ko iki tol niekada nebuvau pasakęs garsiai:
– Man darosi nejauku dėti tiek pinigų į butą, kuris net nėra mano.
Vos tai pasakęs supratau, kaip tai nuskambėjo.
Ji atsitraukė nuo stalo ir paklausė, ar 5 metus aš gyvenau jos bute, ar mūsų namuose.
Norėjau atsakyti, kad tai du skirtingi klausimai. Bet ji jau verkė, o aš sėdėjau tarp čekių ir jaučiausi taip, tarsi būčiau tyčia pataikęs į skaudžiausią vietą.
Tą vakarą pirmą kartą kalbėjome ne apie remontą
Iki tol pinigų tema mums neatrodė sudėtinga. Maistą kartą pirkdavau aš, kartą ji, komunalines išlaidas dalydavomės, o per vakarienę mieste neskaičiuodavome kiekvieno euro.
Tačiau keliolika tūkstančių eurų – ne vakarienė.
Aš buvau tyliai nusprendęs, kad 4 000 eurų yra mano galutinė suma. Ji buvo tyliai nusprendusi, kad prireikus abu prisidėsime dar. Nė vienas to nebuvome pasakęs normaliai.
Ir apie butą buvome kalbėję tik tiek, kiek buvo patogu. Mano daiktai čia stovėjo 5 metus, bet dėl didelės investicijos į jai priklausantį turtą nebuvome susitarę. Man buvo gėda kelti šį klausimą, nenorėjau atrodyti nepasitikintis. Ji mano tylą laikė ženklu, kad viskas aišku.
Tą vakarą gražaus susitaikymo nebuvo. Pasikalbėjome, pavargome ir nuėjome miegoti. Ryte ji pasakė suprantanti, kodėl man neramu, bet tai, kaip aš tai pasakiau, buvo skaudu.
Aš atsiprašiau. Nepridėjau „bet“, nors labai norėjosi dar kartą išdėstyti savo argumentus.
Virtuvę baigėme, koridorius liko laukti
Pirmiausia suskaičiavome, kas jau užsakyta ir ko tikrai nebegalime atsisakyti. Dalį norų atidėjome. Seną šaldytuvą palikome, nes jis veikė, koridoriaus spintų nebeužsakėme, o sienas ten nusprendėme kol kas tik perdažyti.
Dėl likusių darbų ir pirkinių ėmėme tartis kitaip. Jau ne „gražu?“ ir ne „tinka?“, o „šitas kainuoja tiek, ar abu sutinkame užsakyti?“
Taip pat pasidalijome konkrečias užduotis. Aš perėmiau medžiagų atsiėmimą ir bendravimą su elektriku. Kelis kartus teko derinti darbo laiką, bet bent jau nustojau galvoti, kad viską organizuoti telefonu yra smulkmena.
Remontas truko beveik 9 savaites. Virtuvė išėjo gera. Draugė vis dar kartais atidaro didelį stalčių su puodais ir pasako, kad bent dėl šito buvo verta pasiginčyti.
Dėl buto ir mūsų įdėtų pinigų susitarėme atskirai, jau ne stovėdami prie pusiau nudažytos sienos. Tas pokalbis nebuvo pats maloniausias, bet po jo man pasidarė ramiau. Jai, pasak jos, irgi.
Dabar nebesakau, kad 5 metus gyvenome be jokių nesutarimų. Greičiau tiek metų mums nereikėjo vienu metu priimti tiek brangių ir sunkiai pakeičiamų sprendimų, miegoti dulkėse ir vakarais plauti puodelių vonioje.
Koridoriuje iki šiol kabo senas šviestuvas. Naujų buvome išsirinkę 3, bet paskui nusprendėme neskubėti. Kai ateina svečių, beveik niekas jo nepastebi. Mes abu pastebime, bet kol kas jis mums visai tinka.
