Šeima, išvykusi į Egiptą be kelionės draudimo, už vieną sūnaus naktį ligoninėje sumokėjo 2 300 eurų. Rasa pasakoja, kad prieš kelionę pagailėta 60 eurų galiausiai atsiėjo daugiau nei trisdešimt kartų brangiau, o sąskaitai teko panaudoti nenumatytiems atvejams skirtas santaupas.
Į Egiptą Rasa vyko su vyru ir sūnumi. Kelionės laukė, todėl prieš išvykstant norėjosi greičiau užbaigti pasiruošimą ir pagaliau atsipalaiduoti. Kelionė jau buvo nupirkta, dokumentai sutvarkyti, daiktai dėliojami, o apie draudimą šeima ėmė svarstyti, ar jo tikrai reikia.
Tą pokalbį Rasa prisimena labai aiškiai, nors tada jis atrodė trumpas ir nereikšmingas. Šeima važiavo į viešbutį, planavo ilsėtis, maudytis ir niekur ypatingai nerizikuoti. Vienai savaitei, regis, buvo galima apsieiti.
Kodėl 60 eurų tada atrodė tik dar viena išlaida
Prieš kelionę vis atsirasdavo naujų išlaidų: vieną daiktą reikėjo nupirkti, kito dar trūko, kažką prisimindavo paskutinę minutę. Draudimo kaina atsidūrė tarp sumų, kurias norėjosi sumažinti. Taupyti vaiko sąskaita šeima nesiruošė, tiesiog apie ligoninę tuo metu negalvojo kaip apie realią atostogų dalį.
Sau pasakė, kad bus atsargūs: prižiūrės vaiką, rinksis, ką valgyti, saugosis saulės. Toks paaiškinimas buvo patogus, nes leido priimti norimą sprendimą. Mokėti nereikėjo, o jausmas liko, lyg viskas apgalvota. Net nesiginčijo – abu gana lengvai sutarė šįkart draudimo atsisakyti.
Pirmosiomis dienomis niekas apie tai nepriminė. Šeima įsikūrė, sūnus džiaugėsi vandeniu, o suaugusieji mėgino persijungti į atostogų ritmą. Buvo malonu ryte niekur neskubėti, todėl dar lengviau atrodė, kad prieš kelionę priimti sprendimai buvo teisingi.
Viskas pasikeitė, kai sūnus pasijuto blogai. Iš pradžių buvo sunku suprasti, ar tai trumpas negalavimas, ar jau reikia medikų pagalbos. Kai pakilo temperatūra ir prasidėjo vėmimas, atostogų planai greitai pasitraukė į šalį. Vaikas akivaizdžiai neturėjo įprastų jėgų.
Svetimoje šalyje labiausiai norėjosi pagalbos
Namie, kai vaikas serga, bent pažįsti aplinką. Čia viskas buvo svetima: kur kreiptis, kaip nuvykti, kaip paaiškinti situaciją. Viešbutyje šeima paprašė padėti susisiekti su medikais. Draudimo klausimas jau grįžo į galvą, bet sprendimas buvo priimtas dar prieš kelionę, o dabar reikėjo rūpintis sūnumi.
Ligoninėje gydytojai vaiką apžiūrėjo ir nusprendė, kad reikia gydymo bei stebėjimo. Sūnus liko nakčiai. Rasa buvo šalia ir labiausiai norėjo pamatyti, kad jam geriau. Buvo sunku žiūrėti, kaip dar neseniai atostogomis džiaugęsis vaikas guli pavargęs ir laukia, kada tai baigsis.
Tą naktį laikas slinko lėtai. Rasa stengėsi išlikti rami, kad sūnui nebūtų baisiau. Jam užmigus žiūrėjo į jį ir galvojo apie namus – norėjosi įprasto kambario, pažįstamos aplinkos ir tikrumo, kad žinai, ką daryti. Čia teko pasitikėti gydytojų darbu ir laukti, kol vaiko savijauta pasikeis.
Pinigų reikalus daugiau tvarkė vyras. Vėliau Rasa suprato, kad ir jam buvo sunku – vienu metu rūpintis sūnumi ir aiškintis, kokias išlaidas teks padengti. Tarpusavyje nesiaiškino, kuris labiau pritarė draudimo atsisakyti. Abu žinojo, kaip apsisprendė, ir abu norėjo kuo greičiau sulaukti geresnių žinių apie vaiką.
Kam teko mokėti ir iš ko
Už naktį ir suteiktą pagalbą susidarė 2 300 eurų sąskaita. Tai buvo visos vizito sumos – su apžiūra, tyrimais ir gydymu – todėl jos nereikėtų suprasti vien kaip mokesčio už lovą. Šeimai nuo to ji netapo lengviau pakeliama: tokio mokėjimo kelionės biudžete numatyta nebuvo.
Santaupų užteko, todėl atsiskaityti pavyko. Už tai Rasa dabar dėkinga labiau, nei mokėjo įvertinti prieš išvykdama. Vis dėlto tai buvo pinigai, kuriuos šeima atidėdavo ir kurių nenorėjo išleisti per vienas atostogas. Vyrui pasakius, kad sąskaita apmokėta, pajuto palengvėjimą, o paskui pradėjo suvokti, kiek iš rezervo iš tiesų išėjo.
Į galvą vis grįždavo tie 60 eurų. Norėjosi juos padėti šalia ligoninės sąskaitos ir paklausti savęs, kodėl prieš kelionę ši suma atrodė tokia svarbi. Kartu Rasa supranta, kad negali tvirtinti, jog bet kuris draudimas būtų padengęs absoliučiai viską. Poliso, kurio sąlygas būtų galima vertinti, šeima neturėjo, tačiau galimybės apsisaugoti atsisakė net jos rimčiau neįvertinusi.
Labiausiai ji gailėjosi dėl savo užtikrintumo. Niekas nebuvo pažadėjęs, kad šeima nesusirgs – tiesiog labai norėjosi tuo tikėti. Atrodė, kad atsargumas ir trumpa kelionė leis išvengti problemų, o dabar teko pripažinti, kad planas nesuveikė. Tas supratimas buvo nemalonus, bet ligoninėje reikėjo spręsti dabartinius reikalus.
Grįžimas į viešbutį ir likusios atostogos
Po nakties sūnaus būklė pagerėjo ir jį išleido iš ligoninės. Grįžus į viešbutį pirmiausia norėjosi ramybės. Kurį laiką šeima stebėjo jo savijautą ir laikėsi gydytojų nurodymų. Prie ankstesnio atostogų tempo iš karto negrįžo – svarbiausia buvo, kad vaikas atsigautų ir jaustųsi saugiai.
Vėliau sūnus pasijuto geriau ir vėl ėmė domėtis tuo, kas vyksta aplinkui. Tai buvo pati laukiamiausia kelionės dalis. Kai vaikas jau norėjo įprastos veiklos, lengviau atsikvėpė ir tėvai, nors savo nuotaiką jiems teko susigrąžinti lėčiau. Mintimis dar buvo ligoninėje, nors fiziškai jau sėdėjo viešbučio kambaryje.
Likusias dienas praleido ramiau. Kelionės nenutraukė, namo grįžo suplanuotu laiku. Sūnus pasveiko, o dėl įvykio jo niekas nekaltino ir nenorėjo, kad jis jaustųsi sugadinęs atostogas. Sprendimus dėl pasiruošimo priėmė suaugusieji, o vaikui susirgus reikėjo pagalbos – ją jis gavo.
Grįžę namo šeima dar kartą susidėjo kelionės išlaidas. Ligoninės 2 300 eurų sąskaita buvo apmokėta, tačiau tiek pat sumažėjo santaupos. Papildomo gydymo vaikui nebereikėjo, todėl bent šią dalį pavyko užbaigti ramiau. Rezervą teko pradėti kaupti iš naujo. Taip atostogos ir baigėsi: sūnus sveikas namuose, sąskaita padengta, o prieš kelionę sutaupyti 60 eurų vis dar prisimenami labai nemaloniai.
