Su kaimynu susitarėme paprastai: kol jis sutvarkys savo gręžinį, dvi savaites…
Pataisau: dveji mėnesiai, ne savaitės. Pateikiu galutinį tekstą.
Kaimynas dviem mėnesiams gavo naudotis mano gręžinio vandeniu, sumokėjo 50 eurų ir žadėjo daug neleisti. Tačiau laikinas sprendimas nusitęsė beveik visą vasarą, o rugsėjį atskiras skaitiklis parodė 86 kubinius metrus. Kai parodžiau skaičių, išgirdau: „Bet juk mes dėl penkiasdešimties susitarėm.“ Tada supratau, kad mano pažadas padėti ir jo supratimas apie pagalbą labai skiriasi.
Abu turime savo gręžinius. Mano veikė be priekaištų, o kaimynui sistema sugedo. Vieną gegužės vakarą jis priėjo prie tvoros ir paklausė, ar negalėtų laikinai naudotis mano lauko čiaupu. Pasak jo, vandens reikėjo namams, kol atvyks meistrai ir sutvarkys įrenginius, o kasdien vežioti talpas iš kitur nesinorėjo.
Santykiai buvo geri, todėl priežasties atsisakyti nematiau. Paklausiau, kiek tai gali užtrukti. Kaimynas atsakė, kad gal mėnesį, bet geriau susitarti dviem. Pasiūlė 50 eurų už siurblio elektrą ir nepatogumus, o dar pridūrė, kad vandens naudos nedaug, tik tiek, kiek būtina, kol problema išsispręs.
Man to pakako. Už savo gręžinio vandenį tiekėjui nemoku, tad miesto vandens tarifo kaimynui skaičiuoti neketinau. Bet siurblys elektrą naudoja, įranga dirba, o prašymas buvo laikinas. Tuos 50 eurų laikiau sutarta suma už du mėnesius, o ne leidimu visą vasarą naudoti vandenį be jokių ribų.
Skaitiklis jau buvo, kai atsirado žarna
Lauko vandens sunaudojimą galėjau matyti atskirai. Skaitiklį buvau įsirengęs savo reikmėms, nes norėjau žinoti, kiek vandens iškeliauja į kiemą. Kaimynui dar nepradėjus naudotis čiaupu, nufotografavau rodmenį ir parodžiau jam. Nieko neslėpiau ir neplanavau vėliau netikėtai pateikti sąskaitos.
Jis net apsidžiaugė, kad bus matyti, kiek vandens išeis, ir dar kartą pakartojo, jog daug nebus. Atidavė sutartus 50 eurų, prijungė žarną ir pradėjo semtis vandenį. Visas mūsų susitarimas tilpo į kelis sakinius prie tvoros. Kubinių metrų ribos nenustatėme, nes abu kalbėjome apie būtiniausius poreikius, o ne apie nuolatinį viso sklypo aprūpinimą.
Pirmą mėnesį prie skaitiklio beveik neidavau. Atrodė nemandagu po kelių dienų tikrinti, kiek žmogus prisileido, juk pats sutikau padėti. Kai susitikdavome, kaimynas sakydavo, kad laukia meistrų arba detalių, ir aš daugiau neklausinėdavau.
Birželį paaiškėjo, kad vandens reikia ir kiemui
Vieną vakarą grįžęs pamačiau, kad jo pusėje veikia laistymas. Tai nebuvo kelių pomidorų palaistymas, o ilgesniam laikui paliktas purkštuvas. Paklausiau, ar vanduo vis dar iš mano čiaupo. Kaimynas atsakė, kad taip, nes veja pradėjo gelsti, o savo vandens vis dar neturi.
Priminiau, kad kalbėjome apie namų reikmes. Jis atsakė suprantantis ir pažadėjo, kad palaistys tik šįvakar. Dėl vieno vakaro ginčytis nenorėjau, todėl tuo ir baigėme. Bet po kelių dienų laistymą išvydau vėl, o paskui kieme atsirado pripildytas surenkamas baseinas.
Tada paklausiau tiesiai, ar ir jis pripildytas mano vandeniu. Kaimynas nesisuko: taip, vaikams, vieną kartą pripils ir ilgam užteks. Dar pridūrė, kad vanduo juk iš gręžinio, o ne iš miesto tinklų. Nuo tų žodžių pirmą kartą rimtai užvirė pyktis. Kad vanduo iš gręžinio, abu žinojome dar gegužę, tačiau prašydamas jis kalbėjo visai kitaip.
Pasakiau, kad sutikau laikinai padėti, o ne aprūpinti jo kiemo. Kaimynas atsakė, kad savo gręžinį vis tiek netrukus sutvarkys, ir pažadėjo daugiau didelių kiekių neleisti.
Sutartam laikui pasibaigus, išgirdau dar vieną pažadą
Liepos pradžioje sutartas laikas jau buvo praėjęs. Priėjau paklausti, kada atjungs žarną. Kaimynas ėmė aiškinti, kad remontas užsitęsė: vieni meistrai neatvažiavo, paskui reikėjo ieškoti kitų. Paprašė dar truputį leisti naudotis vandeniu.
Čia padariau klaidą: pasakiau, kad dar gali, bet turi baigti tvarkytis. Konkrečios datos nenurodžiau. Jis pažadėjo neužtrukti ilgai. Tą pažadą priėmiau, nors jau buvau matęs, kad vandens naudojimas seniai išėjo už pirmojo pokalbio ribų.
Žmona paklausė, kodėl vėl sutikau. Atsakiau, kad nenoriu palikti žmonių be vandens. Ji priminė, kad laistoma veja nėra tas pats, kas galimybė nusiprausti ar išplauti indus. Ką atsakyti, nežinojau. Buvo nemalonu pripažinti, kad padėdamas jau pradėjau jaustis kvailai, tačiau vis tiek tikėjausi, jog kaimynas pats supras.
Per vasarą kelis kartus pasiteiravau jo apie gręžinį. Atsakymai keitėsi, rezultatas – ne. Žarna liko vietoje.
Rugsėjį suskaičiavau 86 000 litrų
Vasarai baigiantis nusprendžiau nebeatidėlioti. Nuėjau prie skaitiklio, atsivertu pradinę nuotrauką ir suskaičiavau skirtumą. Išėjo 86 kubiniai metrai, t. y. 86 000 litrų.
Tai nebuvo spėjimas pagal siurblio garsą ar elektros sąskaitą. Rodmenys buvo prieš akis. Per tą laiką šio čiaupo savo kiemui nenaudojome, todėl nereikėjo ginčytis, kuri dalis galėjo tekti mums.
Dar kartą pasitikrinau skaičiavimą, kad nesuklysčiau, ir nusiunčiau kaimynui abi nuotraukas. Parašiau: „Buvo sutarta du mėnesiai ir nedidelis kiekis. Dabar turime 86 kubus ir beveik visą vasarą.“
Pirmiausia jis atsakė, kad tiek negali būti. Vakare atėjo pats pasižiūrėti. Palyginome pradinį ir dabartinį rodmenį ir įsitikinome, kad užsukus vandenį skaitiklis nebejuda. Tada kaimynas nustojo ginčyti patį skaičių ir perėjo prie kainos: juk 50 eurų jau sumokėjo.
Aš nekėliau kainos, norėjau užbaigti naudojimą
Paaiškinau, kad atėjau ne su nauja sąskaita. Mokėti už kiekvieną kubą nesutarėme, todėl įkainio dabar nesigalvosiu. Negaliu sąžiningai pasakyti ir to, kiek tiksliai elektros sunaudota vien jo vandeniui, nes siurblys aptarnauja ir mūsų namus.
Tačiau susitarimas prie tvoros apėmė ne vien 50 eurų. Jame buvo ir du mėnesiai, ir paties kaimyno pažadas naudoti nedaug. Vieną dalį jis įvykdė, o kitas patogiai primiršo.
Kaimynas pasiūlė pridėti pinigų, tik prašė palikti žarną, kol galutinai susitvarkys. Atsisakiau. Derėtis dėl dar vieno neaiškaus laikotarpio kainos nebenorėjau. Man reikėjo žinoti, kad susitarimas turi pabaigą.
Pasakiau konkrečiai: iki sekmadienio vakaro jis atjungia žarną. Jei savo vandens tiekimas dar neveiks, teks ieškoti kito sprendimo. Kaimynas supyko, kad taip staiga statau prieš faktą. Priminiau, kad apie tai kalbamės nuo liepos.
Žarną jis atsiėmė, o gręžinio remontas pagaliau pajudėjo
Sekmadienį kaimynas atėjo atjungti žarnos. Pasikalbėjome trumpai. Jis neatsiprašė, bet ir nebesiginčijo. Dar kartą nufotografavau galutinį rodmenį, kaimynas susirinko savo daiktus, o aš užsukau čiaupą.
Po kelių dienų jo kieme pastebėjau meistrų automobilį. Nežinau, ar tai sutapimas, ar tiesiog nebeliko galimybės dar atidėlioti. Vėliau pats man pasakė, kad vandens tiekimą susitvarkė. Atsakiau, kad gerai, ir prie tos temos daugiau negrįžau.
Papildomų pinigų neprašiau: liko iš anksto sutarti 50 eurų, o atskiras skaitiklis užfiksavo 86 kubinius metrus. Mano vandeniu kaimynas nebesinaudoja. Susitikę pasisveikiname, tačiau prašymo „dar tik kelioms dienoms“ po to nebebuvo.
