Tris mėnesius kiekvieną kartą, kai tekdavo išmesti maistą, jį pasverdavau ir užsirašydavau, kiek jis kainavo. Pabaigoje sąraše susidarė 4,8 kilogramo ir 41 euras. Tai buvo produktai, kuriuos parsinešėme namo, sudėjome į šaldytuvą ar spintelę, bet laiku nesuvalgėme. Prieš šį bandymą būčiau tvirtinęs, kad mūsų šeima maisto beveik neišmeta.
Man atrodė, kad į šiukšliadėžę keliauja tik smulkmenos: kelios šaukštai grietinės, niekam nebereikalingas jogurtas, užmiršta užtepėlė. Kai tai nutinka po vieną kartą, dėmesio nekreipi. Bet vieną vakarą, tvarkydamas šaldytuvą, radau neatidarytą mėsos pakuotę su pasibaigusiu vartojimo terminu. Tada pirmąkart panorau pamatyti ne vienos dienos, o ilgesnio laikotarpio vaizdą.
Žmona iš pradžių nusijuokė ir paklausė, ar dabar kiekvieną jogurto likutį reikės nešti man parodyti. Atsakiau, kad nieko kaltinti nenoriu. Pats ne kartą buvau pirkęs produktų galvodamas „tikrai suvalgysime“, o po savaitės nenorėdavau prisiminti, kiek jie kainavo. Susitarėme tris mėnesius nieko neslėpti ir fiksuoti tai, ką iš tikrųjų tenka išmesti.
Pirmiausia paaiškėjo, kad prastai prisimename savo šaldytuvą
Ant šaldytuvo pritvirtinau lapą. Jame rašydavau produktą, išmestą kiekį ir vertę. Jei išmesdavome visą neatidarytą pakuotę, skaičiuoti buvo paprasta. Jei likdavo tik dalis, kainą apskaičiuodavau pagal likusį svorį, nes nenorėjau prie nuostolių prirašyti visos pakuotės kainos, kai didžiąją dalį jau buvome suvalgę.
Pirkimo kainas tikrindavau pagal čekius, jei juos turėdavau. Kitais atvejais užsirašydavau apytikslę sumą. Todėl tie 41 euras nėra iki cento patikrinta buhalterinė ataskaita, tačiau skaičiavome nuosekliai ir sumų nepūtėme. Lupenų, kaulų ir kitų nevalgomų dalių į sąrašą neįtraukėme.
Pirmąsias savaites labiausiai stebino pasikartojimai. Šaldytuve atsirasdavo du vienodi produktai, nors anksčiau pirkto dar nebuvome atidarę. Parduotuvėje vienas iš mūsų neprisimindavo, ar namuose liko grietinės, ir nusipirkdavo dar. Naują indelį padėdavome priekyje, o senasis likdavo už puodo ar daržovių dėžutės.
Vieną savaitgalį radau dvi atidarytas tos pačios užtepėlės pakuotes. Paklausiau žmonos, kodėl atidarė antrą, o ji atsakė pirmos nematžiusi. Po kelių dienų pats padariau beveik tą patį su sūriu. Tada tapo aišku, kad kaltas ne vienas iš mūsų: abu apsipirkdavome remdamiesi gana miglotu prisiminimu, kas yra namuose.
Nuolaidą gaudavome parduotuvėje, o nuostolį parsinešdavome namo
Sąraše ėmė kartotis ir akcijiniai pirkiniai: du indeliai vietoj vieno, didesnė pakuotė, keli produktai už mažesnę bendrą kainą. Prie lentynos toks pasirinkimas atrodo logiškas, nes vis tiek vartojame ir kodėl nesutaupius. Namuose tačiau paaiškėdavo, kad tą savaitę valgėme kitur, pakeitėme vakarienės planą arba kelias dienas iš eilės nebenorėjome to paties produkto.
Sunkiausia buvo pripažinti, kad kartais perkame ne pagal poreikį, o dėl gero pasiūlymo. Pamatęs pigesnę mėsą jau įsivaizduodavau sekmadienio pietus. Bet sekmadienį išvažiuodavome pas tėvus, pirmadienį gaminti nebesinorėdavo, o antradienį prisimindavau pakuotę šaldytuve. Pirkdamas planą laikiau visiškai realiu, vėliau jo niekas neprižiūrėjo.
Panašiai nutikdavo su didelėmis pakuotėmis. Kaina už kilogramą mažesnė, bet suvalgoma tik dalis. Kai likutį tekdavo sverti ir įrašyti į lapą, pasitenkinimas geru pirkiniu greitai išgaruodavo, ypač jei pakuotė būdavo beveik pilna. Tokį produktą išmesti buvo gerokai nemaloniau nei paskutinius du šaukštus.
Pastebėjome ir keistą atidėliojimą. Matome, kad produktą reikia greitai sunaudoti, bet tuo metu nesinori, todėl paliekame rytojui. Kitą dieną viskas kartojasi. Kartais produktas šaldytuve išstovi tol, kol sprendimo priimti nebereikia, nes terminas jau praėjęs. Anksčiau apie tokius atvejus beveik negalvodavau, o dabar jie likdavo užrašyti.
Viena data dar nepasako visko, todėl teko atidžiau skaityti etiketes
Fiksuodami išmetamą maistą supratome, kad iki tol per vienodai vertinome skirtingus užrašus ant pakuočių. „Tinka vartoti iki“ ir „geriausias iki“ nėra tas pats. Pirmasis žymėjimas susijęs su produkto sauga, o antrasis pirmiausia nurodo laiką, iki kurio išlaikomos numatytos kokybės savybės, jei laikomasi saugojimo sąlygų.
Tai nereiškė, kad pradėjome rizikuoti ar ragauti įtartinus produktus. Ypač greitai gendančio maisto saugumo nebandėme nustatyti vien pagal kvapą. Tačiau sausų produktų ar kitų prekių su užrašu „geriausias iki“ nebeskubėjome mesti vien pamatę praėjusią datą. Pirmiausia pažiūrėdavome, koks tai produktas, kokios jo laikymo sąlygos ir ką nurodo gamintojas.
Dar vienas atradimas buvo instrukcija po atidarymo. Ant pakuotės galėjo būti nurodyta gana tolima data, bet šalia parašyta, per kiek laiko produktą reikia suvartoti atidarius. Anksčiau į tai ne visada kreipdavome dėmesį. Vėliau ant kai kurių indelių pradėjome užrašyti atidarymo dieną, ir prie šaldytuvo nebereikėjo ginčytis, ar tai buvo užvakar, ar praėjusią savaitę.
Bandymas nebuvo laboratorinis tyrimas, o dalis jo atskleidė ir mūsų pačių klaidas vertinant maisto galiojimą. Vis dėlto galutinis sąrašas liko paprastas: kiek maisto išmetėme, kai jau nusprendėme jo nebevartoti dėl praėjusio termino ar per ilgo laikymo. Tie produktai jau buvo nupirkti, o jų vietoje vis tiek reikėjo pirkti kitus.
Suskaičiavus paaiškėjo, ką iš tikrųjų verta keisti
Per tris mėnesius susidarė 4,8 kilogramo. Padalijus laikotarpį, vidutiniškai tai buvo apie 1,6 kilogramo ir beveik 14 eurų per mėnesį. Tokia suma neatrodė verta apversti visą šeimos gyvenimą. Tačiau lape matėsi, kad nemažą jos dalį galėjome išsaugoti labai paprastais sprendimais, kuriems nereikia nei ypatingos drausmės, nei sudėtingos programėlės.
Šaldytuve paskyrėme vieną aiškiai matomą vietą produktams, kuriuos reikia sunaudoti pirmiausia. Prieš apsipirkdamas jį atsidarau ir pažiūriu, kas likę. Didelių pakuočių nebeimu automatiškai, o greitai gendančius produktus perku turėdamas konkretų planą. Jei žinau, kad artimiausias dienas beveik nebūsime namuose, parduotuvėje tai pagaliau prisimenu.
Nustojome gaminti ir tiek, kad būtinai užtektų kelioms dienoms, kai patirtis rodo, jog antros dienos vakarienės nebesinorės. Geriau mažesnis puodas, kurį suvalgome, nei didesnis, kurį kelias dienas stumdome šaldytuve. Ne viskas pasikeitė iš karto, bet išmetamo maisto sumažėjo, o prie lapo nebereikėjo grįžti taip dažnai.
Pasibaigus trims mėnesiams sąrašą nuėmiau, bet neišmečiau, o įdėjau prie pirkinių užrašų. Po kelių dienų parduotuvėje vėl pamačiau pasiūlymą imti tris pakuotes pigiau. Jau tiesiau ranką, paskui prisiminiau, kad namuose turime pradėtą. Tą kartą nepirkau nė vienos, o grįžę vakarienei sunaudojome likutį, kuris anksčiau greičiausiai būtų likęs už kitų produktų.
