Už persikraustymą buvome sutarę mokėti 180 eurų. Į kainą įėjo du darbuotojai, sunkvežimis, baldų išnešimas, nuvežimas ir sunešimas į naująjį butą. Kai paskutinė spintelė jau stovėjo sunkvežimio kėbule, vienas vyrų pareiškė: „Žinokit, daug baldų, daug darbo, tai kaina bus 300 eurų.“ Daiktai jau buvo jų rankose, senojo buto raktus tą patį vakarą reikėjo grąžinti, o apie papildomus 120 eurų niekas neužsiminė nei prieš užsakymą, nei prasidėjus darbams.
Vežėjus susiradau per skelbimą. Nesirinkau vien pagal mažiausią kainą: parašiau keliems ir aprašiau, ką reikės vežti. Kraustėmės iš dviejų kambarių buto trečiame aukšte į butą antrame aukšte. Nė viename name lifto nebuvo, o tarp adresų buvo apie devyni kilometrai.
Iš anksto nusiunčiau baldų nuotraukas ir sąrašą: sofa, išardyta lova, čiužinys, dvi komodos, valgomasis stalas, keturios kėdės, skalbimo mašina ir dėžės. Didelės spintos nevežėme, nes ji priklausė buto savininkui. Dar parašiau, kad prie abiejų namų galima privažiuoti netoli laiptinės. Nenorėjau, kad atvykus paaiškėtų, jog kažką nutylėjau.
Prieš sutikdamas dar paklausiau, ar 180 eurų yra galutinė suma
Atsakymas buvo trumpas: viską padarys už 180 eurų. Esu matęs skelbimų su valandiniais įkainiais, todėl papildomai paklausiau, ar tai kaina už visą mano aprašytą darbą. Gavau patvirtinimą, kad taip, jei daiktų bus tiek, kiek nurodžiau.
Žmona patarė dar paklausti apie aukštus, nors juos jau buvau paminėjęs. Pakartojau, kad iš trečio aukšto reikės išnešti, į antrą sunešti, o liftų nėra. Atsakė, kad suprato. Po tokio susirašinėjimo maniau, kad viską išsiaiškinau, ir net džiaugiausi, jog šįkart paskutinę minutę nereikės spręsti dėl papildomų sąlygų.
Iki atvykimo daiktus paruošėme. Lovą išardžiau, komodų stalčius ištuštinome, dėžes užklijavome ir prie kiekvienos užrašėme, į kurį kambarį ją nešti. Skalbimo mašina buvo atjungta, sofa atlaisvinta, koridorius tuščias. Vežėjams nereikėjo laukti, kol baigsime krautis.
Dirbdami vyrai nekalbėjo apie jokį pabrangimą
Atvažiavo du vyrai ir iškart apėjo butą. Vienas pažiūrėjo į sofą ir paklausė, ar nusiima jos kojos. Parodžiau, kur sudėtos išardytos lovos dalys. Jie ėmė nešti, o aš tvarkiau smulkesnius daiktus ir žiūrėjau, kad laiptinėje niekas netrukdytų.
Darbas buvo fiziškai sunkus. Trečias aukštas lieka trečiu aukštu, kad ir kiek kartų jį paminėtum žinutėje. Kai nešė skalbimo mašiną, pasitraukėme iš kelio ir palaikėme duris. Niekas nesakė, kad situacija neatitinka nuotraukų, kad daiktų daugiau ar kad darbą reikia stabdyti ir derėtis iš naujo.
Kai buvo išnešta didžioji dalis baldų, vienas darbuotojas pastebėjo, kad dar liko nemažai dėžių. Atsakiau, kad jos buvo sąraše ir matėsi nuotraukose. Jis nieko nepridūrė, pasiėmė dvi dėžes ir nusileido. Tuo metu nė nepagalvojau, kad tai galėjo būti būsimo pokalbio pradžia.
Naują kainą išgirdome prie jau pakrauto sunkvežimio
Kai bute liko tik keli asmeniniai daiktai, nusileidau į kiemą. Darbuotojai tvirtino krovinį, o žmona rengėsi važiuoti prie naujojo buto ir atrakinti duris. Tada vienas vyrų mane sustabdė ir pasakė, kad reikės mokėti 300 eurų.
Pirmiausia paklausiau, už ką. Jis atsakė, kad baldų daug, yra laiptai, daiktai sunkūs ir dar reikės viską sunešti. Primenant susitarimą pyktis jau kilo savaime: baldai buvo tie patys, aukštai tie patys ir iškrovimas toks pat, apie kokį kalbėjome prieš užsakymą.
Skirtumas siekė 120 eurų, arba beveik 67 procentus sutartos kainos. Tai neatrodė nei apvalinimas, nei smulkus papildomas darbas. Jei būčiau nupirkęs dar vieną spintą ar paprašęs vežti į kitą miestą, suprasčiau, kad reikia derėtis. Tačiau nieko panašaus nebuvo.
Vyras pasiūlė paskambinti žmogui, su kuriuo susirašinėjau, ir aš paskambinau. Šis mane išklausė ir pasakė, kad darbuotojai vietoje geriau mato darbo apimtį. Kai priminiau nuotraukas, atsakė, kad iš nuotraukų ne visada įmanoma viską įvertinti.
„O kodėl nepasakėte prieš pradėdami?“ – į šitą klausimą atsakymo negavau
Būtent tai ir kartojau. Jei atvykę pamatė, kad už 180 eurų nedirbs, galėjo tai pasakyti bute. Tada būtume svarstę, ar sutinkame, ar ieškome kito varianto. Dabar baldai jau buvo sunkvežimyje, o man siūlė apsispręsti tada, kai atsisakyti paslaugos tapo kur kas sunkiau.
Paėmiau telefoną ir parodžiau darbuotojui susirašinėjimą. Ne vien eilutę su 180 eurų, bet ir savo klausimą apie galutinę kainą, sąrašą, aukštus bei gautą patvirtinimą. Jis perskaitė ir pasakė, kad kainų nederino. Supratau, kad ginčijuosi su žmogumi, kuris bando iš manęs išgauti sumą, bet už ankstesnį susitarimą atsakomybės neprisiima.
Žmona tyliai pasakė, kad gal geriau sumokėti ir viską užbaigti, nes dar laukia sunešimas, o vakare reikia perduoti seną butą. Jos nekaltinu. Tą akimirką abu buvome pavargę, nerimavome dėl daiktų ir nenorėjome konflikto. Bet būtent todėl nenorėjau sutikti. Jaučiausi pastatytas į padėtį, kai už galimybę ramiai tęsti jau sutartą darbą turėčiau mokėti papildomai.
Iš 300 eurų staiga pasidarė 250
Po dar vieno skambučio suma sumažėjo iki 250 eurų. Man pasakė, kad galima „žmogiškai susitarti“ ir pasidalyti skirtumą. Paklausiau, kokį skirtumą dalijamės, jei papildomų paslaugų neužsakiau.
Negrasinau ir nestumdžiau jų daiktų. Paprašiau visus naujus reikalavimus pateikti žinute, kad turėčiau aiškų paaiškinimą, kas pasikeitė nuo ankstesnio susitarimo. Tuo pat metu dar kartą parašiau, kad esu pasirengęs sumokėti sutartus 180 eurų, kai baldai bus pristatyti ir sunešti.
Kelias minutes visi stovėjome kieme. Vienas darbuotojas kalbėjo telefonu, kitas baigė tvirtinti krovinį. Man atrodė, kad tai trunka be galo ilgai, nors visas ginčas prie sunkvežimio užtruko maždaug pusvalandį. Galiausiai vyras grįžo ir pasakė: važiuojame, užbaigiame už sutartą kainą.
Nesijaučiau laimėjęs. Norėjau tik, kad sofa, lova ir skalbimo mašina pagaliau atsidurtų naujame bute.
Naujuose namuose skaičiavau ne dėžes, o žiūrėjau, ar niekas nepažeista
Važiavau paskui sunkvežimį ir visą kelią galvojau, ar iškrovimas nevirs nauju ginču: dėl siauresnio posūkio, durų ar to, kad komodą reikės nešti į tolimesnį kambarį. Atvykęs iškart parodžiau kelią ir vietas, kur dėti baldus.
Toliau darbai vyko santūriai. Ankstesnio bendravimo nebeliko, bet naujos kainos niekas nebekėlė. Aš prižiūrėjau praėjimą ir, kiek galėjau, apžiūrinėjau daiktus, o žmona skaičiavo dėžes. Nenorėjome paskui vėl aiškintis, kas buvo ar nebuvo pristatyta.
Kai paskutinė lovos dalis atsidūrė kambaryje, paklausiau, ar sunkvežimyje dar liko mūsų daiktų. Patikrinome kartu. Tada sumokėjau 180 eurų ir išsaugojau mokėjimo patvirtinimą. Galutinė suma buvo tokia pati, kaip žinutėse dar prieš atvykstant vežėjams.
Persikraustymą užbaigėme už 180 eurų
Papildomų 120 eurų nemokėjome. Baldai buvo pervežti ir sunešti, akivaizdžių naujų pažeidimų nepastebėjome, o senojo buto raktus tą vakarą perdavėme. Dėžes naujuose namuose pradėjome ardyti jau gerokai pavargę.
Žmona paklausė, ar išsaugojau visą pokalbį. Atsakiau, kad taip. Į vieną aplanką sudėjau pradinį užsakymą, baldų nuotraukas, susirašinėjimą apie kainą ir galutinį mokėjimą.
Sutarta buvo 180 eurų, po pakrovimo pareikalauta 300, o galiausiai sumokėjome sutartus 180. Šios įmonės daugiau nebesamdysime. Kai kitą dieną gavau prašymą įvertinti paslaugą, atsakiau trumpai: baldus pristatėte, bet kainą bandėte pakeisti jau sukrovę mūsų daiktus. Parašiau ir abi sumas.
