Į serviso kiemą atvažiavau dešimt minučių prieš vienuoliktą, nes būtent vienuolikai buvau užsirašęs keisti padangų. Registratūroje išgirdau, kad „Gyva eilė, visi laukia.“ Man, užsirašiusiam konkrečiam laikui, tai reiškė, kad dviem valandoms išsiprašytas laisvas laikas gali nueiti veltui.
Ratus buvau susikrovęs į bagažinę dar iš vakaro, o iš darbo išsiprašiau dviem valandoms. Kai paminėjau sutartą valandą, darbuotojas parodė į kiemą: „Jie irgi turi.“
Atsisukau. Vienas vyras stovėjo prie automobilio su kavos puodeliu, kitas vaikščiojo kalbėdamas telefonu, o dar du automobiliai buvo pastatyti taip, lyg savininkai bet kurią minutę lauktų kvietimo įvažiuoti. Paklausiau, kada maždaug ateis mano eilė. Darbuotojas atsakė nežinantis – gal po valandos, gal vėliau.
Telefonu viskas atrodė paprasta
Į servisą paskambinau prieš savaitę ir pasiteiravau, kada galėtų pakeisti padangas. Iš kelių pasiūlytų laikų pasirinkau vienuoliktą valandą. Dar paklausiau, kiek tai užtruks, nes po to turėjau grįžti į darbą. Man atsakė, kad reikėtų skirti maždaug valandą.
Servisą parinkau netoli darbo, kad nereikėtų važiuoti per visą miestą. Vakarinio laiko galėjau ieškoti kitur, bet nusprendžiau sutvarkyti reikalus dieną, kad vakaras liktų šeimai. Su vadovu iš anksto sutarėme, kad trumpam išvažiuosiu, o jei prireiks, likusį laiką atidirbsiu.
Prieš išvykdamas dar pasitikrinau telefone, ar nesupainiojau serviso. Adresas tas, numeris tas, kalendoriuje įrašyta vienuolikta. Todėl išgirdęs apie gyvą eilę pirmiausia pagalvojau, kad darbuotojas tiesiog neranda mano registracijos.
Pasakiau pavardę, automobilio modelį ir priminiau, kurią dieną skambinau. Jis kažką pažiūrėjo kompiuteryje ir atsakė: „Taip, esat. Bet dabar užimti visi postai.“ Paprašiau paaiškinti, ką tuomet reiškia registracijoje nurodyta valanda.
– Kad žinotume, kiek žmonių atvažiuos, – pasakė jis.
Kelias sekundes tylėjau. Man atrodė, kad susitarėme, kada pradės dirbti su mano automobiliu. Jam, pasirodo, tai reiškė, kad tuo metu turėčiau prisijungti prie laukiančiųjų.
„Palikit automobilį, paskambinsim“
Pasiūliau palaukti penkiolika ar dvidešimt minučių. Suprantu, kad vienas automobilis gali užtrukti ilgiau: gali pasitaikyti sunkiai atsisukantis varžtas ar kita nenumatyta problema. Tik paprašiau pasakyti, ar realu išvažiuoti iki pusės pirmos.
Darbuotojas vėl pažvelgė į kiemą. „Geriau nieko nežadėsiu“, – atsakė ir pasiūlė palikti automobilį, o baigus paskambinti. Paaiškinau, kad iš darbo išsiprašiau būtent todėl, jog nereikėtų galvoti, kaip paskui grįžti ir vėl atvykti pasiimti automobilio.
– Tai dabar visiems viską mesti ir jūsų mašiną imti? – paklausė jis.
Šis sakinys supykdė labiau nei pats laukimas. Iki tol tik bandžiau išsiaiškinti, ar jie priims mane sutartu laiku. Pasakiau, kad nereikalauju nutraukti jau pradėtų darbų, bet noriu suprasti, kodėl man pasiūlė konkrečią valandą, jei ji nieko nekeičia.
Tuo metu į vidų užėjo vyras su kavos puodeliu. Jis paklausė, ar jau galės įvažiuoti, ir iš pokalbio supratau, kad užsirašęs buvo pusę vienuoliktos. Buvo beveik vienuolika dvidešimt, o jo automobilis vis dar stovėjo kieme.
Vyras atsisuko į mane ir paklausė, kuriam laikui atvykau. Išgirdęs atsakymą trumpai nusijuokė: „Tada dar turit laiko kavos išgerti.“ Paskui parodė telefoną – jam jau buvo skambinę iš darbo klausti, kada grįš.
Ir man reikėjo paaiškinti, kur dingau
Išėjau į lauką paskambinti vadovui. Pasakiau, kad servisas vėluoja ir kol kas nežinau, kada mane priims. Jis paklausė, ar automobilis jau pakeltas. Atsakiau, kad dar net nebuvau įvažiavęs.
Trumpam stojo tyla. Paskui išgirdau: „Tai gal grįžk, jeigu ten niekas nevyksta.“ Nesiginčijau, nes darbe manęs laukė žmogus, su kuriuo turėjome užbaigti bendrą užduotį. Negalėjau dar porai valandų dingti ir paskui sakyti, kad niekas nieko nežadėjo.
Grįžęs į registratūrą pasakiau, kad ilgiau laukti negaliu. Darbuotojas paaiškino, jog rudenį krūvis visada toks: visi nori greitai ir visi kažkur skuba. Paklausiau, kodėl apie laukimą nepasakė telefonu – tada būčiau pats nusprendęs, ar toks variantas man tinka.
Į pokalbį įsitraukė kitas darbuotojas. Jis pasakė, kad vienas žmogus tądien neatėjo į darbą ir nuo ryto viskas pradėjo strigti. Tai buvo pirmas konkretus paaiškinimas, kurį išgirdau atvykęs.
Atsakiau, kad suprantu, jog jie liko su mažiau rankų, bet mano telefono numerį turėjo. Būtų užtekę paskambinti, kol dar nebuvau išvažiavęs: vėluojame, teks laukti, gal norite persirašyti. Užuot leidęs laiką kieme, būčiau likęs darbe.
Antras darbuotojas pasiūlė atvykti kitą rytą patį pirmą. Pasiūlymas bent buvo konkretus, bet dar kartą prašytis iš darbo nebenorėjau. Paprašiau atšaukti registraciją ir išvažiavau su tais pačiais ratais bagažinėje.
Padangas galiausiai pakeičiau kitur
Grįžusį į darbą kolega pasitiko klausimu: „Na, jau su žieminėmis?“ Teko aiškinti, kad ne. Išsiprašytą laiką beveik visą sunaudojau, o planuoto darbo niekas neatliko.
Per pietus paskambinau į kitą vietą. Šįkart iškart paklausiau, ar registracija reiškia priėmimą sutartu laiku, ar tik galimybę atvažiuoti ir laukti. Moteris telefonu atsakė, kad gali pasitaikyti trumpas vėlavimas, bet jei matytų, jog nespės, paskambintų.
Užsirašiau kitai dienai po darbo. Atvažiavus teko kelias minutes palaukti, kol išvažiuos prieš mane aptarnautas automobilis. Darbuotojas pats priėjo, pasakė, kad tuoj pakvies, ir po kelių minučių parodė, kur įvažiuoti.
Niekas nevyko sekundės tikslumu, bet aš žinojau, kas vyksta. Padangas pakeitė, atsiskaičiau ir išvažiavau. Pirmame servise palikau beveik dvi savo darbo dienos valandas, antrame – automobilį tik tiek laiko, kiek reikėjo darbui atlikti.
Darbdaviui pažadėtą laiką atidirbau, todėl vienas vakaras vis tiek sutrumpėjo. O pirmojo serviso kontaktą iš telefono ištryniau. Gal jiems tai buvo tiesiog sunki diena, tačiau man niekas nepaaiškino situacijos tol, kol pats nepradėjau klausinėti.
