Raudonos, žalios, mėlynos ir geltonos lemputės, susipynęs žalias laidas ir mažytė dėžutė su mygtuku daugeliui iškart primena dešimtojo dešimtmečio ir vėlesnių metų Kalėdas. Kai kurios tokios girliandos ne tik mirksėdavo, bet ir grodavo elektronines melodijas, todėl vos jas įjungus kambaryje atsirasdavo šventinė nuotaika – net jei eglutė dar buvo papuošta tik pusiau.
Pridėtose nuotraukose matyti būtent tokio stiliaus girliandos: ryškiaspalviai, į smailą galiuką siaurėjantys lempučių gaubteliai, stambesni žali laikikliai ir valdymo dėžutė. Šiandien namus dažnai puošia vienodos spalvos švieselės, todėl toks margumas iškart krenta į akis.
Vis dėlto stipriausiai daugeliui įstrigo garsas. Plona, elektroninė, nuolat pasikartojanti kalėdinė melodija galėjo ir džiuginti, ir po kurio laiko pradėti erzinti. Praėjus keliems dešimtmečiams net toks jos skambesys atrodo savaip brangus.
Žalia dėžutė buvo svarbiausia girliandos dalis
Kai kurių girliandų valdymas tilpdavo į nedidelę plastikinę dėžutę. Vienu mygtuko paspaudimu keisdavosi mirksėjimas, kitu galėdavai pasirinkti kitą veikimo režimą. Muzikiniuose modeliuose dar atsirasdavo garsas, kurio vaikai dažnai norėdavo klausytis gerokai ilgiau nei suaugusieji.
Valdymas buvo paprastas ir apčiuopiamas: paimi dėžutę, paspaudi mygtuką ir iškart matai rezultatą. Nereikėjo nei telefono, nei programėlės, nei belaidžio tinklo. Užtat tekdavo susitarti, kam šįkart leisti išrinkti, kaip eglutė mirksės.
Vienuose namuose būdavo paliekamas ramus švietimas, kituose lemputės pakaitomis žybsėdavo skirtingomis spalvomis. O jei dėžutė leisdavo muziką išjungti atskirai, vakaro eigoje šia galimybe neretai pasinaudodavo kuris nors suaugusysis.
Eglutė galėjo šviesti visomis spalvomis iš karto
Tokios girliandos puikiai tiko prie margų eglutės žaisliukų, blizgučių ir skirtingais metais surinktų papuošimų. Ant vienos šakos kabėdavo stiklinis burbulas, ant kitos – kankorėžio formos žaisliukas, o tarp jų mirgėdavo ryškiai mėlyna lemputė. Niekas nebūdavo privalomai iš vienos kolekcijos.
Spalvotos švieselės atsispindėdavo languose, televizoriaus ekrane ir blizgiuose žaisliukuose. Vakare užgesinus pagrindinę kambario šviesą, eglutė atrodydavo visai kitaip nei dieną. Vaikui kartais pakakdavo tiesiog atsisėsti šalia ir stebėti, kaip keičiasi spalvos.
Toks vaizdas ir išliko daugelio prisiminimuose. Ne kruopščiai suderintas interjeras, o savas kambarys, pažįstami baldai ir ta pati girlianda, kurią šeima kasmet išsitraukdavo iš dėžės.
Prieš puošiant tekdavo įveikti laidų raizginį
Šventinis ritualas prasidėdavo gerokai anksčiau, nei lemputės atsidurdavo ant šakų. Iš spintos ar sandėliuko ištrauktą girliandą pirmiausia reikėdavo išpainioti. Atrodydavo, kad pernai ji buvo sudėta tvarkingai, bet laidas vėl būdavo susisukęs į vieną kamuolį.
Paskui ateidavo patikros akimirka: ar šiemet dar švies? Kai kuriuose senesniuose modeliuose vienos lemputės gedimas galėdavo užgesinti visą nuosekliai sujungtą grandinę arba jos dalį. Todėl kartu su girlianda dažnai būdavo saugoma ir viena kita atsarginė lemputė.
Šiandien tą pasiruošimą lengva prisiminti su šypsena, nors anuomet kantrybės tikrai prireikdavo. Ypač vaikams, kurie jau laikydavo rankose žaisliukus ir nekantriai laukdavo, kada pagaliau bus galima puošti eglutę.
Kodėl paprasta elektroninė melodija taip stipriai primena vaikystę?
Pažįstamas garsas gali sugrąžinti visą aplink jį susikaupusį prisiminimą. Išgirdus panašiai skambančią girliandą, mintyse gali iškilti mandarinų kvapas, virtuvėje ruošiamas maistas ar žmogus, kuris anuomet kabindavo lemputes ant aukščiausių šakų.
Kasmet kartojamas veiksmas ilgainiui tampa šeimos šventės dalimi. Ta pati dėžė, tie patys žaisliukai, tas pats mygtuko paspaudimas – ir aišku, kad prasideda laukiamas metų laikas. Todėl nostalgiją sukelia net smulkmenos, į kurias vaikystėje beveik nekreipdavome dėmesio.
Ne visi prisimena vienodą girliandą. Vienų namuose būdavo mažesnės, kitų – didesnės lemputės, vienos grodavo, kitos tik mirksėdavo. Tačiau ryškių spalvų ir paprasto elektroninio skambesio derinys daugeliui liko lengvai atpažįstamas.
Šios lemputės namuose gyveno ilgiau nei vieną dešimtmetį
Nors tokios girliandos dažnai siejamos su dešimtuoju dešimtmečiu, daug šeimų jas naudojo ir vėliau. Veikiančios puošmenos paprastai nekeisdavo vien todėl, kad parduotuvėje atsirado naujesnė. Ji keliaudavo iš vienų Kalėdų į kitas, kartais – ir į kitus namus.
Dėl to tą pačią lempučių išvaizdą gali prisiminti skirtingų kartų žmonės. Vienam jos primena vaikystę, kitam – pirmąją savarankiškai papuoštą eglutę, trečiam – laiką, kai mažais buvo jo paties vaikai.
Išsaugota girlianda gali būti brangi ir dėl žmogaus, su kuriuo ji siejasi. Kartais svarbi tampa net dėžutė, į kurią ją kasmet tvarkingai suvyniodavo tėtis ar senelis.
Ar verta seną girliandą vėl kabinti ant eglutės?
Radus seną puošmeną, norisi iškart patikrinti, ar ji dar veikia. Pirmiausia vis dėlto reikėtų apžiūrėti laidus, kištuką, laikiklius ir valdymo dėžutę. Jei izoliacija sutrūkinėjusi, matyti pažeidimų ar ankstesnio kaitimo žymių, girliandos naudoti nereikėtų. Taisyti jos improvizuotais sujungimais taip pat neverta.
Kai kurios senesnės lemputės pastebimai įkaisdavo, todėl jų nereikėtų glausti prie užuolaidų ar kitų lengvai užsiliepsnojančių medžiagų. Girliandą naudokite tik jai skirtomis sąlygomis, o prieš išeidami ar eidami miegoti ją išjunkite.
Vaikystės vaizdą galima atkurti ir naujomis spalvotomis LED lemputėmis. Šalia jų pakabinkite išsaugotus šeimos žaisliukus, palikite eglutę šiek tiek margą ir vakare užgesinkite kambario šviesą. O senoji žalia dėžutė, net jei jos jau nebejungsite, gali likti kartu su kalėdiniais papuošimais – kitam kartui, kai norėsis prisiminti jos melodiją.
