2026 m. lapkričio 18 d., trečiadienis
Patarimai

Keturios valandos traukiniu į Vilnių ir pavėluotas susitikimas: keliautojas bilietą dabar renkasi pagal ankstesnį reisą

Keturios valandos traukiniu į Vilnių ir pavėluotas susitikimas: keliautojas bilietą dabar renkasi pagal ankstesnį reisą
Nuotrauka „Keturios valandos traukiniu į Vilnių ir pavėluotas susitikimas: keliautojas bilietą dabar renkasi pagal ankstesnį reisą“ (Unsplash)

Į Vilnių darbo reikalais važiuoju porą kartų per mėnesį, o automobilį paprastai palieku Klaipėdoje. Po vienos kelionės, kai iki sostinės užtrukau ilgiau nei keturias valandas, pakeičiau įprotį: bilietą dabar renkuosi ne pagal susitikimo laiką, o pagal tai, ar yra ankstesnis reisas.

Traukinyje galiu atsidaryti kompiuterį ir perskaityti laiškus, o Vilniuje neieškau, kur pastatyti mašiną. Grįžti vakare irgi paprasčiau, nes po visos dienos nereikia sėsti prie vairo. Anksčiau pirmiausia žiūrėdavau, kada turiu būti Vilniuje, ir pagal tai užsisakydavau bilietą.

Kaip prasidėjo ta ilgoji kelionė

Tą rytą į stotį atėjau likus maždaug 15 minučių iki išvykimo. Susitikimą buvome sutarę 12:30. Nuo Vilniaus stoties iki biuro pėsčiomis eiti apie 20 minučių, tad pagal biliete nurodytą atvykimo laiką dar būčiau spėjęs nusipirkti kavos. Termosą pasiėmiau, bet gerti iš jo neketinau: galvojau, kad normalios kavos išgersiu jau mieste.

Iš Klaipėdos išvažiavome beveik laiku. Pirmą kelionės valandą dirbau. Staliukas mažas, bet kompiuteris tilpo, o laiškams atsakyti daugiau nieko ir nereikėjo.

Paskui pastebėjau, kad traukinys kelis kartus gerokai sulėtėjo. Vienoje vietoje kurį laiką judėjome taip lėtai, kad pro langą spėjau perskaityti ant ūkinio pastato pakabintą lentelę. Paskui vėl įsibėgėjome ir vėl sulėtėjome. Kaskart atrodė, kad tuoj pradėsime važiuoti įprastai ir bent kelias minutes atsigriebsime.

Kai „dešimt minučių“ pasirodė nebe dešimt

Pabaigęs darbus pasižiūrėjau į laikrodį. Pagal telefone pasižymėtą laiką jau reikėjo ruoštis išlipti, tačiau pro langą supratau, kad iki Vilniaus dar toli. Parašiau kolegei, kad galbūt šiek tiek vėluosiu. Ji atrašė, kad pati dar ruošiasi susitikimui, ir paklausė, ar man užsakyti pietus. Paprašiau palaukti, kol tiksliau žinosiu, kada atvažiuosiu. Vis dar maniau, kad kalbame apie kokias dešimt minučių.

Vėliau paklausiau pro šalį ėjusios darbuotojos, kiek maždaug vėluojame. Ji pasakė, kokį atsilikimą nuo tvarkaraščio traukinys turėjo tuo metu, ir pridūrė, kad atvykimo laikas dar gali keistis. Paklausiau, ar iki pusės pirmos spėsiu į Vilnių. Ji pažiūrėjo į laikrodį ir pasakė: „Iki stoties gal ir spėsit. O jums dar toli nuo stoties?“

Tada kolegei parašiau antrą kartą ir paprašiau, kad susitikimą pradėtų be manęs.

Ką reiškė keturios valandos kelyje

Vilniuje išlipau praėjus daugiau nei keturioms valandoms nuo išvykimo iš Klaipėdos. Kol išėjau iš stoties ir nuėjau iki biuro, kolegos jau buvo aptarę pirmą klausimą. Koridoriuje vienas jų padavė man popierių ir pirštu parodė, nuo kurios eilutės dabar kalbama. Atsisėdau su striuke, nes nespėjau jos pasikabinti. Kavos tądien nusipirkau tik po susitikimo, pakeliui atgal į stotį.

Jei tai būtų buvęs vienintelis toks rytas, turbūt tik džiaugčiausi, kad kolegos galėjo pradėti be manęs. Tačiau ir prieš tai kelis kartus iš traukinio rašiau, kad vėluosiu. Kartą žmona vakare atvažiavo manęs pasiimti į Klaipėdos stotį pagal laiką, kurį ryte buvau jai atsiuntęs. Kai ji paskambino ir paklausė, prie kurių durų išeisiu, aš vis dar sėdėjau vagone. Pasakiau, kad važiuotų namo, nes nežinau, kiek jai reikės laukti. Ji liko.

Kai pagaliau įsėdau į automobilį, pirmas jos klausimas buvo, ar bent pavalgiau. Nebuvau, o vakarienė, kurią ji paruošė prieš išvažiuodama, jau buvo atšalusi.

Kaip dabar planuoju keliones

Pamažu ir kitiems nustojau sakyti tikslų atvykimo laiką. Pasakau, kuriuo reisu išvažiuoju, o kada būsiu, parašau pakeliui. Jei kas nors pasiūlo susitikti iškart po atvykimo, visada prašau palikti dar bent pusvalandį. Kai traukinys atvažiuoja laiku, tas pusvalandis reiškia kavą arba pasivaikščiojimą. Jei vėluoja, kartais ir jo neužtenka.

Kitą kartą, kai susitikimą vėl paskyrė apie pietus, nusipirkau bilietą į ankstesnį LTG traukinį. Iš namų išėjau tamsoje, o Vilniuje iki susitikimo turėjau beveik valandą. Užėjau papusryčiauti ir paskambinau žmonai, pasakiau, kad šįkart jau atvažiavau ir galiu ramiai pasėdėti. Ji paklausė, kelintą valandą išvažiavau iš namų. Kai atsakiau, nusijuokė ir priminė, kad tuo metu jos žadintuvas dar nė nebuvo suskambęs.

Traukiniu vis dar keliauju. Vakare atsisėdu prie lango, kartais net užmiegu, ir man patinka, kad po ilgos dienos nereikia keturias valandas žiūrėti į kelią. Tik kai kolegė dabar parašo „Gal galim pradėti vienuoliktą?“, atsidarau tvarkaraštį ir ieškau reiso, kuriuo spėčiau atvažiuoti iki dešimtos. Jei tokio nėra, siūlau susitikti po pietų.

Parašykite komentarą