Penktadienį, kai pervedžiau dukrai pinigus už sporto klubą, supratau, kad ji ten jau kelias savaites nebesilanko. Sutartis metinė, todėl mokėti reikia toliau, o šį planą jai buvau pasiūliusi aš pati.
Su dukra tą dieną susipykome. Paprastai po pavedimo parašydavau, kad nepamirštų palikti pinigų sąskaitoje, o šįkart dar paklausiau, kada paskutinį kartą buvo klube. Žinutę ji perskaitė, bet atsakė tik vakare, grįžusi namo: kelias savaites neina ir vargu ar dar eis. Aš iškart paklausiau, kodėl tada vis dar pervedu po 24,90 euro. Dukra tik gūžtelėjo pečiais.
– Aš galvojau, kad galėsiu atšaukti, kai nuspręsiu, – pasakė ji. – Juk kas mėnesį nuskaičiuoja.
Jau ketinau jai priminti, kad sutartis metinė ir tokius dalykus reikia perskaityti prieš pasirašant. Bet tada prisiminiau, kas tą metinį planą jai pasiūlė.
Kaip atsirado metinė sutartis
Dukra pradėjo studijuoti ir su kurso drauge susitarė du kartus per savaitę po paskaitų eiti į sporto klubą. Jis buvo netoli stotelės, iš kurios ji važiuodavo namo. Kainas ji parodė man telefone: lankstus planas kainavo 34,90 euro per mėnesį, o įsipareigojus metams – 24,90 euro. Iš pradžių dukra norėjo brangesnio plano, nes dar nežinojo, koks bus jos tvarkaraštis po pirmo semestro ir ar jai ten apskritai patiks.
Tada ir pasakiau: „Imk metams, juk vis tiek eisi.“ Dar paskaičiavau, kad per metus taip sutaupysime 120 eurų. Susitarėme, kad kol ji studijuoja ir pati reguliariai neuždirba, už klubą mokėsime mes. Sutartį dukra sudarė savo vardu, mokestis turėjo būti nuskaičiuojamas iš jos sąskaitos, tad prieš mokėjimo dieną pervesdavau jai pinigus. Man viskas atrodė aišku. Apie tai, ką darysime, jei po poros mėnesių ji nebenorės eiti, nekalbėjome.
Pirmą mėnesį ji eidavo net ir tomis dienomis, kai draugė negalėdavo. Vieną vakarą grįžo beveik devintą, suvalgė pašildytą vakarienę ir dar pasakojo, kaip susipainiojo reguliuodama treniruoklį. Po poros savaičių jau pati rodė man telefone, kokius pratimus daro.
Paskui pasikeitė paskaitų grafikas. Draugė pradėjo eiti rytais, o dukra įsidarbino kepyklėlėje ir gaudavo vakarinių pamainų. Iš pradžių dar bandė prisiderinti. Grįžusi iš vienos pamainos pasakė, kad eis kitą dieną, bet kitą dieną po paskaitų atsigulė ant sofos su džinsais ir užmigo dar prieš vakarienę.
Sportinis krepšys kurį laiką stovėjo prie jos kambario durų. Mačiau jį kasdien ir kažkodėl maniau, kad ji vis dar eina. Pasirodo, vieną dieną ji išėmė iš jo sportbačius, kad turėtų kuo persiauti darbe. Krepšyje liko tik vandens gertuvė ir rankšluostis.
Apsilankymas klube: ką pasakė darbuotoja
Kitą savaitę susitarėme po jos paskaitų nueiti į klubą. Pakeliui dukra paprašė, kad registratūroje už ją nekalbėčiau. Matyt, iš mano balso jau buvo aišku, kad ketinu aiškintis. Ji parodė darbuotojai sutartį telefone ir paklausė, ar galima abonementą nutraukti.
Darbuotoja susirado dukros duomenis ir parodė, kur nurodytas dvylikos mėnesių terminas. 24,90 euro buvo mėnesinė įmoka pagal metinį planą. Pagal dukros pasirinktą sutartį mokėjimai turėjo tęstis ir tada, jei ji į klubą nebeateis.
Vis tiek įsiterpiau ir pasakiau, kad dukra abonementu pasinaudojo vos du mėnesius. Darbuotoja ramiai pakartojo, kiek mėnesių liko, ir pasiūlė atsiųsti užklausą raštu, kad gautume atsakymą dėl konkrečios sutarties.
Išėjus į lauką dukra manęs paklausė, ką tikėjausi išgirsti pasakiusi, kiek kartų ji ten buvo. Atsakiau, kad tikėjausi, jog klubas pasiūlys, kaip viską užbaigti. Ji tarė, kad ir pati to tikėjosi. Tuo pokalbis būtų galėjęs baigtis, jeigu nebūčiau pridūrusi, kad už tokią kainą ji bent retkarčiais galėtų nueiti.
– O tu po darbo eitum vien dėl to, kad sumokėjai? – paklausė ji.
Norėjau atsakyti, kad eičiau. Bet tą savaitę pati jau du kartus buvau atidėjusi vizitą pas kirpėją, nes grįžusi iš darbo nebenorėjau niekur važiuoti. Pasakiau, kad turbūt priklausytų nuo dienos. Dukra linktelėjo. Iki stotelės ėjome kalbėdamos apie tai, ką valgyti vakarienei.
Skaičiai ant stalo
Atsakymą iš klubo gavome po kelių dienų. Jame buvo patvirtinta, kad pagal dukros sutartį lieka numatyti mokėjimai iki termino pabaigos. Atsisėdome prie stalo ir viską suskaičiavome.
Dešimt įmokų po 24,90 euro – 249 eurai. Už visus metus sumokėsime 298,80 euro. Jeigu būtume pasirinkusios jos siūlytą planą be metinio įsipareigojimo ir lankiusios du mėnesius, būtume išleidusios 69,80 euro.
Dukra pažiūrėjo į skaičius ir pasakė, kad tada, prie to paties stalo, aš jai labai užtikrintai aiškinau apie sutaupytus 120 eurų. Taip ir buvo.
Sunkiausia buvo nustoti priminti
Pirmą mėnesį po to pokalbio dar porą kartų paklausiau, gal ji nueis. Vieną sykį dukra net susikrovė krepšį ir pasidėjo jį prie durų, o po paskaitų parašė, kad grįš tiesiai namo. Aš atrašiau: „Kaip nori.“
Vakare ji paklausė, ar tikrai gali daryti, kaip nori, jeigu kaskart iš mano žinutės aišku, kad vėl nusivyliau. Man buvo nemalonu tai išgirsti. Iki tol sau sakiau, kad tiesiog primenu apie galimybę pasportuoti, o pati vis tikrinau, ar krepšys dar prie durų.
Dukra pasiūlė nuo pirmo didesnio atlyginimo už klubą susimokėti pati. Atsakiau, kad buvome sutarusios kitaip ir likusias įmokas padengsime mes, juk tą pigesnį planą pati ir įkalbėjau rinktis. Sutarėme tik tiek, kad ji pasirūpins sutarties pabaiga ir pasitikrins, iki kada bus nuskaičiuojami pinigai. Dar vieno ginčo kiekvieną mėnesį dėl tos pačios įmokos nė viena nebenorėjome.
Kai atėjo paskutinio mokėjimo diena, pervedžiau jai 24,90 euro. Vakare ji atsiuntė klubo patvirtinimą, kad narystė baigsis sutartą dieną. Po kelių minučių parašė dar kartą ir paklausė, ar sekmadienį eisiu su ja pasivaikščioti, nes abi pagaliau turėsime laisvą rytą.
Nuėjome. Pusiaukelėje užsukome kavos ir pirmą kartą per ilgą laiką ji pati užsiminė apie sporto klubą. Sakė, kad gal kada vėl norėtų pabandyti. Paklausiau, ar į tą patį. „Gal, – atsakė ji. – Tik pradžiai nueičiau vieną kartą.“



