Kur dingsta pinigai: panevėžiečių šeima suskaičiavo, kad smulkmenoms kas mėnesį išleidžia 906 eurus

Likus keturioms dienoms iki atlyginimo, parduotuvėje stovėjau su pirkinių krepšeliu ir skaičiavau, ar pinigų užteks pienui, duonai, kiaušiniams ir vištienai. Banko programėlėje mačiau 23 eurus savo sąskaitoje, o vyro sąskaitoje buvo kiek daugiau nei 40. Nors abu dirbame, nevažinėjame prabangiais automobiliais ir nepirkome brangių drabužių, pinigų mėnesio pabaigoje vis tiek nelikdavo. Tada ir nusprendėme išsiaiškinti, kur jie išeina.

Dar reikėjo įsipilti degalų, o savaitgalį buvome pažadėję nuvažiuoti pas mano mamą. Tą akimirką pasidarė ne tik pikta, bet ir gėda. Juk mudu su vyru dirbame, neturime prabangių automobilių, neperkame brangių drabužių, o rimtesnių atostogų nebuvome išvykę jau kelerius metus. Kur dingsta mūsų pinigai?

Man 39-eri, vyrui 42-eji. Panevėžyje gyvename trijų kambarių bute, auginame keturiolikmetę dukrą ir devynmetį sūnų. Aš dirbu administratore ir į rankas gaunu apie 1 250 eurų, vyras dirba gamybos įmonėje ir uždirba maždaug 1 550 eurų. Kas mėnesį į mūsų sąskaitas iš viso patenka apie 2 800 eurų.

Žinau, kad daugeliui tokia suma atrodytų visai neprasta, ir pati taip manydavau. Vis dėlto kiekvieno mėnesio pabaigoje laukdavome atlyginimo taip, lyg gyventume nuo vienos pašalpos iki kitos.

Ilgai vienas kitam kartojome, kad viskas pabrango: maistas, degalai, komunaliniai mokesčiai, vaikų būreliai. Vieną vakarą vyras pasakė, kad problema galbūt slypi ne vien kainose, ir pasiūlė atsiversti banko išrašus bei suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų išleidžiame. Man to daryti nesinorėjo, nes nujaučiau pamatysianti tai, ko iki tol stengėmės nepastebėti.

Atlyginimai nebuvo maži, bet pinigai baigdavosi vis anksčiau

Prieš penkerius metus mūsų bendros pajamos nesiekė nė 2 200 eurų, bet vis tiek šiek tiek sutaupydavome. Tiesa, vaikai buvo mažesni, jų poreikiai kainavo mažiau, o ir būsto paskolos įmoka buvo mažesnė. Dabar uždirbame daugiau, bet atidėti pinigų beveik nepavyksta.

Kai kurias išlaidas mėnesiui žinojome tiksliai. Už būsto paskolą mokame 460 eurų, komunaliniams mokesčiams vidutiniškai skiriame apie 190 eurų, vaikų būreliams – 120 eurų. Be to, mokame už telefonus, internetą, draudimą ir kitus būtinus dalykus. Todėl, kai mėnesio gale sąskaitose pinigų neliekdavo, kaltindavome didelias maisto kainas.

Vyras dažnai sakydavo, kad už 50 eurų parduotuvėje nieko nebenusipirksi. Aš jam pritardavau, nes ir pati mačiau, kaip pasikeitė kasdienių pirkinių sumos. Tačiau niekada rimtai nesusimąsčiau, kiek kartų per savaitę užsukame į parduotuvę ir ką iš jos parsinešame.

Mūsų kasdienybė atrodė visai paprasta. Ryte abu išvažiuojame į darbą, vakare grįžtame, pavakarieniaujame, pasirūpiname vaikais. Kartais penktadienį užsisakome picų, savaitgalį užsukame į kavinę ar nusiperkame ko nors skanesnio. Brangių pomėgių neturime: vyras kartais nusiperka įrankį automobiliui, aš – kokią smulkmeną namams. Atrodė, kad gyvename kukliai.

Tačiau per dvejus metus mūsų santaupos beveik nepadidėjo. Sugedus skalbimo mašinai, teko naudotis kredito kortele. Kai automobiliui prireikė 600 eurų remonto, pinigų pasiskolinome iš mano mamos. Skolą grąžinome, bet po kelių mėnesių vėl atsidūrėme beveik toje pačioje vietoje.

Vieną sekmadienį vyras paklausė, kiek pinigų turėtume, jei vienas iš mūsų netektų darbo. Iš pradžių atsakiau, kad kažkaip išsisuktume. Paskui supratau, jog neturime santaupų, kurių užtektų net keliems mėnesiams. Tada ir nusprendėme nebespėlioti.

Ant virtuvės stalo atsidūrė visi čekiai ir banko išrašai

Vaikams nuėjus miegoti, atsinešėme nešiojamąjį kompiuterį, užrašų knygelę ir telefonus. Vyras atsisiuntė praėjusio mėnesio banko išrašą, aš atsidariau savąjį. Susitarėme neskirstyti išlaidų į mano ir jo, nes pinigai bendri, todėl ir problemą turime spręsti kartu.

Pirmiausia sudėjome būtinuosius mokėjimus. Paskolos įmoka, komunalinės paslaugos, vaikų būreliai, draudimas, internetas, telefonai ir degalai kartu kainavo 1 230 eurų. Maistui parduotuvėse buvome išleidę dar 650 eurų. Įskaičiavus kelis didesnius pirkinius namams, atrodė, kad išlaidos turėtų būti gerokai mažesnės už pajamas.

Tada pradėjome žiūrėti į smulkias operacijas.

Pirmiausia į akis krito kava. Vyras beveik kiekvieną darbo dieną degalinėje nusipirkdavo kavos už 2,50 euro, kartais pridėdavo bandelę ar sumuštinį. Vieną dieną tai kainuodavo penkis eurus, kitą – septynis. Per mėnesį tokiems sustojimams jis išleido 112 eurų.

Aš iš pradžių nusijuokiau ir pasakiau, kad už tokią sumą namams galima nusipirkti nemažai kavos. Bet atsidarėme mano išrašą. Paaiškėjo, kad per pietų pertraukas dažnai užsukdavau į netoliese esančią kepyklėlę: kartais nusipirkdavau salotų, kartais kavos ir pyragaitį, kartais tiesiog ko nors užkąsti, nes iš ryto nespėdavau pasiruošti maisto. Per mėnesį susidarė 96 eurai.

Abu nutilome. Vien kavai, užkandžiams ir pietų pertraukoms išleidome daugiau kaip 200 eurų, nors namuose turime kavos aparatą ir beveik kiekvieną vakarą gaminame vakarienę.

Tai buvo tik pradžia.

Daugiausia nustebino ne brangūs pirkiniai, o sumos po kelis eurus

Toliau skaičiavome maisto pristatymo užsakymus. Per mėnesį net šešis kartus buvome užsisakę vakarienę į namus: kartą picas, kitą – mėsainius, dar kelis kartus kebabus ar kitus patiekalus. Kiekvienas užsakymas atrodė nedidelis, bet sudėjus gavome 174 eurus.

Prisiminiau, kad maistą dažniausiai užsakydavome ketvirtadieniais ir penktadieniais, kai po darbo abu būdavome pavargę. Kartais šaldytuve produktų vakarienei net būdavo, tiesiog nesinorėjo gaminti. 25 ar 30 eurų už vakarienę neatrodė didelė suma, bet šeši tokie vakarai per mėnesį jau sudarė nemažą išlaidų dalį.

Dar labiau nustebino prenumeratos. Mokėjome už dvi filmų platformas, muzikos paslaugą, papildomą debesijos saugyklą ir vieną programėlę, kurią prieš kelis mėnesius buvau išbandžiusi ir pamiršusi atšaukti. Iš viso tai kainavo 58 eurus per mėnesį.

Vyras paklausė, kada paskutinį kartą naudojau tą programėlę. Negalėjau prisiminti. Tada aš paklausiau, kodėl turime dvi filmų platformas, jei vakarais dažniausiai žiūrime televizorių. Jis tik gūžtelėjo pečiais.

Toliau ėjo smulkūs pirkiniai: mano apsilankymai kosmetikos ir namų prekių parduotuvėse, vyro perkamos smulkmenos automobiliui, vaikų prašomi užkandžiai, papildomi apsipirkimai. Nė vienas pirkinys atskirai neatrodė didelis. Penki eurai čia, devyni ten, dar dvylika už kažką, ko po savaitės net neprisimindavome.

Vien papildomi užėjimai į parduotuves, kai eidavome nusipirkti vieno produkto, o parsinešdavome visą maišelį, sudarė apie 230 eurų. Šią sumą išskyrėme iš kitų maisto pirkinių, nes norėjome suprasti, kiek kainuoja būtent neplanuoti apsilankymai.

Dar radome 86 eurus, išleistus namų smulkmenoms, 74 eurus – spontaniškiems vaikų pirkiniams ir 76 eurus – kitoms mažoms išlaidoms, kurių net nebuvome įtraukę į savo įprastą biudžetą.

Sudėjome visas išlaidų grupes. Gavome tokį rezultatą:

Pažiūrėję į bendrą sumą, kurį laiką tylėjome. Iš 2 800 eurų liko vos 14 eurų. Sąskaitos nebuvo tuščios dėl kokios nors paslaptingos priežasties – mes paprasčiausiai beveik viską išleisdavome.

Net 906 eurai per mėnesį atitekdavo kavai, užkandžiams, maisto užsakymams, prenumeratoms ir įvairiems neplanuotiems pirkiniams. Ne visos šios išlaidos buvo nereikalingos, tačiau iki tol nė nenutuokėme, kokią didelę biudžeto dalį jos sudaro.

Vienas vyro sakinys sustabdė abipusius kaltinimus

Baigus skaičiuoti, pirmiausia užgimė noras ieškoti kaltų. Aš galvojau apie vyro kavą degalinėje ir smulkmenas automobiliui, o jis, matyt, prisiminė mano apsilankymus kepyklėlėje ir namų prekių parduotuvėse. Jau buvome pradėję priekaištauti vienas kitam, bet vyras staiga užvertė kompiuterį.

Jis pasakė, kad jei dabar aiškinsimės, kuris išleidžia daugiau, nieko nepakeisime. Juk abu tuos pinigus uždirbame ir abu juos išleidžiame. Problema ne ta, kad kuris nors nemoka taupyti, o ta, kad niekada nesusitarėme, kiek galime išleisti.

Tie žodžiai mane sustabdė. Iš tiesų jokio aiškaus biudžeto neturėjome. Gavę atlyginimus sumokėdavome sąskaitas, o likusius pinigus tiesiog leisdavome. Jei sąskaitoje būdavo keli šimtai eurų, atrodė, kad galime sau leisti užsisakyti vakarienę ar nusipirkti nereikalingą daiktą. Nė nepagalvodavome, kad tie patys pinigai prireiks mėnesio pabaigoje.

Tą vakarą pirmą kartą susitarėme, kad taupymas nebegali būti tuo, kas lieka po visų pirkinių. Mums juk niekada nieko nelikdavo.

Nutarėme, kad nuo kito atlyginimo dienos iš karto atidėsime 250 eurų į atskirą sąskaitą. Ne atostogoms ir ne naujam televizoriui, o nenumatytoms išlaidoms. Norėjome bent pradėti kaupti finansinį rezervą, kad sugedus automobiliui ar buitinei technikai nereikėtų skolintis.

Peržiūrėjome ir prenumeratas. Atsisakėme vienos filmų platformos bei programėlės, kurios nenaudojome. Taip sutaupome 23 eurus per mėnesį – gal ir nedaug, bet per metus tai būtų 276 eurai.

Dėl kavos griežtų draudimų nedarėme. Vyras nusipirko daugkartinį puodelį ir dažniau pradėjo vežtis kavą iš namų. Aš pasižadėjau bent tris dienas per savaitę pietus nešiotis į darbą. Maisto pristatymo visiškai neatsisakėme, bet nusprendėme jį užsisakyti ne dažniau kaip du kartus per mėnesį.

Gyventi vien iš draudimų neketinome. Abu supratome, kad jei nuo rytojaus atsisakysime visų malonumų, po savaitės viskas sugrįš į senas vėžes.

Pirmas mėnuo buvo sunkesnis, nei tikėjomės

Pirmąją savaitę beveik kasdien turėjau save stabdyti. Eidama pro kepyklėlę automatiškai norėdavau užeiti kavos ir pyragaičio. Parduotuvėje pamačiusi gražų puodelį ar namų dekoraciją jau tiesdavau ranką, bet paskui prisimindavau mūsų pokalbį.

Kartą nusipirkau nereikalingą smulkmeną už 12 eurų ir parėjusi namo pasijutau kalta. Vyras nusijuokė ir pasakė, kad juk nesame kalėjime. Mūsų tikslas – ne uždrausti sau viską, o išmokti pastebėti, kada perkame iš įpročio.

Pradėjome planuoti savaitės maistą. Sekmadieniais susirašydavome, ką gaminsime vakarienei, ir pagal tai apsipirkdavome. Nebereikėjo kiekvieną vakarą spręsti, ką valgyti, o šaldytuve rečiau likdavo nesunaudotų produktų.

Vyras pradėjo prieš išvažiuodamas į darbą pasitikrinti, ar turi vandens ir kavos. Anksčiau beveik kasdien sustodavo degalinėje vien dėl įpročio. Dabar kartais kavos vis tiek nusiperka, bet tai jau sąmoningas pasirinkimas, o ne automatinis veiksmas.

Apie pinigus pasikalbėjome ir su vaikais. Nesakėme, kad mums ko nors trūksta ar kad turime didelių bėdų. Paprasčiausiai paaiškinome, jog norime daugiau taupyti, todėl ne kiekvienas spontaniškas prašymas bus iš karto patenkintas. Dukra paklausė, ar dabar negalės nusipirkti nieko papildomo. Atsakėme, kad galės, tik didesnius norus reikės planuoti.

Po mėnesio vėl atsivertėme banko sąskaitas. Šįkart pinigų buvo likę gerokai daugiau nei įprastai. Be 250 eurų, kuriuos atlyginimo dieną atidėjome santaupoms, dar turėjome apie 170 eurų nepanaudotų lėšų. Iš viso išsaugojome 420 eurų.

Tą mėnesį didesnių nenumatytų išlaidų neturėjome, todėl suprantame, kad tokio rezultato kiekvieną kartą tikėtis negalime. Vis dėlto pirmą kartą per ilgą laiką mėnesio pabaigoje nereikėjo skaičiuoti, ar pinigų užteks iki atlyginimo.

Taupyti pradėjome ne tada, kai sumažinome išlaidas

Didžiausias pokytis buvo ne atsisakyta kava ar retesni maisto užsakymai, o požiūris į pinigus. Anksčiau žiūrėdavome į sąskaitos likutį ir spręsdavome, ar galime ką nors nusipirkti. Dabar pirmiausia pagalvojame, kiek šį mėnesį jau išleidome ir kam dar prireiks pinigų.

Vieną vakarą vyras pasiūlė kitais metais su vaikais ilgesniam laikui išvykti atostogauti prie jūros. Anksčiau būčiau atsakiusi, kad tam pinigų nėra. Šįkart atsiverčiau mūsų biudžetą ir pasiūliau atskirai kaupti kelionei, kai sukaupsime pakankamą rezervą nenumatytiems atvejams.

Pirmą kartą tokia mintis neatrodė neįgyvendinama.

Nesakau, kad dabar gyvename idealiai. Kartais vis dar nusiperkame nereikalingų daiktų, kartais užsisakome vakarienę vien todėl, kad nenorime gaminti. Skirtumas tas, kad jau žinome, kiek tai kainuoja ir ką dėl to teks atidėti.

Labiausiai gaila, kad šito nepadarėme anksčiau. Kelerius metus kartojome, jog mūsų atlyginimai per maži, nors niekada nebuvome rimtai suskaičiavę išlaidų. Kainos iš tiesų išaugo, o šeimai su dviem vaikais 2 800 eurų nėra neribota suma. Tačiau mūsų atveju vien didesnis atlyginimas nebūtų išsprendęs visų problemų, jei būtume toliau leidę pinigus nepastebėdami, kur jie dingsta.

Neseniai vėl stovėjau parduotuvės kasoje. Krepšelyje buvo beveik tie patys produktai kaip tą dieną, kai sąskaitoje turėjau likusius 23 eurus. Tačiau mintyse nebereikėjo skaičiuoti, ar užteks sumokėti. Žinojau, kiek pinigų turime ir kiek galime išleisti.

Grįžusi namo pasakiau vyrui, kad pirmą kartą per daugelį metų nebelaukiu atlyginimo dienos su nerimu. Jis atsakė, kad ir pats jaučiasi ramiau.

Anksčiau maniau, kad mūsų šeimai trūksta pinigų. Dabar suprantu, jog mums pirmiausia trūko aiškumo. Pinigai niekur paslaptingai nedingdavo – mes juos išleisdavome po penkis, dešimt ar dvidešimt eurų, net nepastebėdami, kaip tos mažos sumos virsta šimtais.

Ką daryti, jei mėnesio pabaigoje pinigų nelieka, nors abu dirbate?

Šeimos finansų problemos ne visada kyla vien dėl mažų pajamų. Kartais didelę įtaką daro nepastebimos, nuolat pasikartojančios išlaidos. Vis dėlto kiekvienos šeimos padėtis skirtinga: jei didžiąją pajamų dalį sudaro būtinos būsto, maisto ir transporto išlaidos, vien smulkių pirkinių atsisakymo gali nepakakti.

Pirmas žingsnis – bent vieną mėnesį užsirašyti visas išlaidas. Speciali programėlė nebūtina, pakanka užrašų knygelės, paprastos lentelės ar banko išrašo. Svarbu fiksuoti ne tik dideles sąskaitas, bet ir nedidelius pirkinius, kurie dažnai praslysta pro akis.

Antras žingsnis – atskirti būtinas išlaidas nuo tų, kurias galima koreguoti. Būsto paskolos ar nuomos, komunalinių mokesčių, pagrindinių maisto produktų ir kelionių į darbą išlaidos dažniausiai yra neišvengiamos. O maisto pristatymas, kelios vienu metu naudojamos prenumeratos ar spontaniški pirkiniai gali būti sritys, kuriose galima sutaupyti.

Trečias žingsnis – nusistatyti realų taupymo tikslą. Iš karto atidėti kelis šimtus eurų nebūtina, jei tai neįmanoma. Galima pradėti nuo 20, 50 ar 100 eurų per mėnesį, priklausomai nuo finansinės padėties. Svarbu, kad pasirinkta suma netrukdytų padengti būtinųjų išlaidų ir dėl jos nereikėtų skolintis.

Ketvirtas žingsnis – reguliariai aptarti šeimos biudžetą. Jei finansai bendri, verta kalbėtis ne apie tai, kuris išleidžia daugiau, o apie bendrus tikslus. Kaltinimai dažniausiai tik sukelia konfliktus, o aiškūs susitarimai padeda lengviau keisti įpročius.

Galiausiai naudinga turėti atskirą sąskaitą nenumatytoms išlaidoms. Net nedidelis rezervas gali sumažinti įtampą, kai sugenda automobilis, buitinė technika ar atsiranda kitų netikėtų mokėjimų.

Svarbiausia neatsisakyti visų gyvenimo malonumų, o išmokti juos planuoti. Kartais viena valanda, praleista peržiūrint banko išrašus, parodo daugiau nei keli mėnesiai bandymų taupyti nežinant, nuo ko pradėti. O didžiausia nauda atsiranda tada, kai pinigai nustoja būti nuolatinių šeimos ginčų priežastimi ir tampa priemone ramiau planuoti ateitį.