Austrijos mokslininkų tyrimas parodė, kad nuo mažens prie žmonių pratinti vilkai į baimės metu surinktus žmogaus kvapo mėginius reagavo panašiai kaip tokiomis pat sąlygomis augę šunys. Gyvūno elgesį gali pakeisti ne tik žmogaus balsas ar judesiai, bet ir su emocine būsena susiję kūno kvapai.
Rezultatai leidžia manyti, kad jautrumas tokiems signalams galėjo atsirasti dar prieš šunų prijaukinimą. Vis dėlto tirti ne laisvėje gyvenantys vilkai, todėl išvadų negalima tiesiogiai taikyti susitikimams su šiais gyvūnais miške. Darbas paskelbtas žurnale „Animal Cognition“.
Kaip buvo renkami kvapo mėginiai?
Kvapo mėginius eksperimentui pateikė dešimt moterų, o jie buvo surinkti skirtingomis aplinkybėmis. Vienu atveju moterys žiūrėjo neutralius gamtos vaizdus, kitu – bauginančias siaubo filmų scenas. Taip tyrėjai galėjo palyginti gyvūnų reakcijas į ramybės ir baimės sąlygomis surinktus mėginius.
Bandymuose dalyvavo 11 šunų ir aštuoni vilkai. Visi jie gimė nelaisvėje, nuo mažens buvo auginami žmonių ir reguliariai bendravo su prižiūrėtojais. Tokia panaši patirtis buvo svarbi tyrimo dalis: mokslininkai norėjo sumažinti skirtumus, kuriuos galėtų lemti nevienodas gyvūnų pripratimas prie žmogaus.
Gyvūnams buvo pateikiami du kvapo taikiniai. Kontroliniuose bandymuose abiejuose buvo neutralūs žmogaus kvapo mėginiai. Eksperimentiniuose vienas mėginys buvo neutralus, o kitas – surinktas baimę sukeliančiomis aplinkybėmis.
Kaip gyvūnai elgėsi bandymų metu?
Nei šunys, nei vilkai nerodė aiškaus pasirinkimo, kuris kvapas jiems patrauklesnis. Tačiau elgesys pasikeisdavo, kai bandyme atsirasdavo baimės sąlygomis surinktas mėginys: gyvūnai mažiau laiko leisdavo prie kvapo taikinių ir dažniau žvelgdavo į prižiūrėtoją.
Tarp rūšių pastebėtas ir skirtumas. Šunys tokiomis sąlygomis dažniau užbaigdavo visą bandymo sesiją anksčiau, o vilkams tokio dėsningumo nenustatyta.
Pasikeitęs elgesys dar neįrodo, kad gyvūnas žmogaus emociją supranta taip, kaip ją suprantame mes. Tyrimas parodo reakciją į tam tikromis aplinkybėmis surinktą kvapą, tačiau vien iš žvilgsnio į prižiūrėtoją negalima tiksliai pasakyti, ką gyvūnas tuo metu jautė ar kodėl taip elgėsi.
Ką tai sako apie šunų prijaukinimą?
Šunų gebėjimas reaguoti į žmogų dažnai siejamas su ilga bendro gyvenimo istorija. Tačiau panaši vilkų reakcija leidžia svarstyti, kad bent dalis jautrumo žmogaus kvapų signalams gali turėti senesnes evoliucines šaknis.
Galutinio atsakymo šis eksperimentas nepateikia. Jame dalyvavo nedidelė gyvūnų grupė, o visi vilkai turėjo neįprastai daug bendravimo su žmonėmis patirties. Todėl rezultatai padeda formuluoti tolesnius klausimus: kiek lemia paveldėtas jautrumas, o kiek – mokymasis ir ankstesni susidūrimai su žmogaus emocijomis.
Lietuvos skaitytojams ypač svarbu šios išvados nepainioti su populiariu pasakymu, kad vilkas „užuodžia baimę“ ir dėl to puola. Tyrime nebuvo vertinama nei agresija, nei laukinių vilkų elgesys susitikus žmogų. Jis atskleidžia subtilesnį dalyką: žmogaus emocinę būseną lydintys kvapo pokyčiai gali būti reikšmingi net neprijaukintai rūšiai, jei jos atstovai yra pripratę prie žmonių.
