Bolotanoje Sardinijoje gyvenančiai seserims Giovannai Marras ir Mariangelai – atitinkamai 101 ir 99 metai. Mokslininkus į šį miestelį atvedė klausimas, kodėl čia tiek daug moterų sulaukia šimto metų. Seserys savo gyvenimo nelaiko griežtu ilgaamžiškumo receptu: jos pačios gamina maistą, valgo mėgstamus patiekalus, tarp jų mėsą ir sūrį, ir negaili vyno.
Tyrėjai patvirtino išskirtinius ilgaamžiškumo rodiklius, bet vienos juos paaiškinančios priežasties kol kas nerado. Seserų istorijoje ypač krinta į akis ne tik tai, kas guli lėkštėje, bet ir jų savarankiškumas, bendras darbas bei visą gyvenimą išlikęs artumas.
Jos kūrė gyvenimą, kurio norėjo pačios
Jaunystėje Giovanna išvyko į Kaljarį mokytis siuvėjos amato. Vėliau kartu su Mariangela vedė siuvimo verslą, o išėjusios į pensiją seserys keliavo. Darbas ir kasdieniai sprendimai ilgai buvo jų pačių rankose.
Abi pasirinko nesituokti ir apie šį sprendimą pasakoja be apgailestavimo. Giovanna nepritarė minčiai tartis dėl jos vedybų per tėvus, o Mariangela taip pat norėjo gyventi savarankiškai. Tai nereiškia, kad vienoks šeiminis statusas užtikrina ilgesnį gyvenimą, tačiau tai daug pasako apie šias moteris: jos įprato spręsti pačios.
Toks savarankiškumas išliko iki šiol. Mariangela pati eina į parduotuvę, o grįžti tenka stačia gatve. Maisto gaminimas ir kasdieniai reikalai tebėra įprasta jų gyvenimo dalis.
Mokslininkai tikrino dokumentus, ne vien gimtadienio žvakes
Dėmesį į Bolotanos ilgaamžiškumą atkreipė skaičiai. Žurnale „Frontiers in Aging“ paskelbtame tyrime mokslininkai išnagrinėjo istorinius gyventojų duomenis ir tarp 3 060 miestelyje 1900–1925 metais gimusių žmonių nustatė 38 šimtamečius.
Amžiui patvirtinti buvo lyginami civilinės metrikacijos ir bažnytinių archyvų įrašai. Tokia patikra svarbi, nes tiriant išskirtinį ilgaamžiškumą neužtenka šeimos prisiminimų ar vieno dokumento.
Tyrėjų vertinimu, Bolotanoje moterų, sulaukusių 70 metų, tikimybė pasiekti šimtmetį siekia apie 13,8 procento. Šis skaičius netaikomas visoms miestelyje gimusioms mergaitėms ar visoms jo gyventojoms – kalbama tik apie moteris, kurios jau sulaukė 70 metų. Bolotana laikoma galima naujai nustatyta ilgaamžiškumo vietove, vadinama „mėlynąja zona“.
Mėsa, sūris ir vynas dar neatskleidžia visos mitybos
Pasakojimuose apie šimtamečius dažnai ieškoma vieno netikėto įpročio. Vienas visą gyvenimą valgė tam tikrą produktą, kitas jo niekada nelietė, trečias neatsisakė taurės vyno. Vis dėlto vieno žmogaus patirtis neleidžia nustatyti, kas padėjo jam sulaukti tokio amžiaus.
Seserų žodžiai nenusako nei porcijų dydžio, nei to, kaip dažnai jos šiuos produktus vartoja, nei viso jų valgiaraščio. Todėl būtų klaidinga jų istoriją paversti patarimu dažniau valgyti mėsą ar sūrį arba pradėti gerti vyną.
Bolotanos tyrėjai svarsto kelių veiksnių derinį: mitybą, fizinį aktyvumą, socialinius ryšius, šeimos palaikymą ir genetiką. Miestelio aplinka skatina vaikščioti, artimieji dažnai gyvena netoliese, o bendruomenės ryšiai atrodo tvirti. Tačiau kiekvieno šio veiksnio reikšmę dar reikia ištirti atskirai.
Šimtą metų pasiekusios moterys nenori būti vien stebėtojos
Kita Bolotanos ilgaamžė, buvusi mokytoja Filomena Scarpa, vokiečių kalbos mokytis pradėjo būdama 90 metų. Ji mėgsta skaityti, bet dėl regėjimo problemų tai tapo sunkiau, todėl ieško kitų veiklų ir du kartus per savaitę sportuoja su asmeniniu treneriu.
Jos istorijoje, kaip ir seserų Marras gyvenime, ryškus noras dalyvauti: turėti savų reikalų, susitikimų, pasirinkimų. Mokslininkus domina ir vietos moterų tarpusavio palaikymas – artumas, kurį jie norėtų įvertinti moksliškai.
Lietuvos skaitytojui ši istorija leidžia pagalvoti ne vien apie senjorų valgiaraštį, bet ir apie tai, ar vyresnis žmogus turi su kuo pasikalbėti, ar gali saugiai nueiti į parduotuvę, ar jam paliekama galimybė pačiam spręsti, kaip praleisti dieną. Bolotanos moterų ilgaamžiškumo priežastys dar tiriamos, tačiau jų pasakojimuose senatvė kupina veiklos, santykių ir asmeninių planų.
