Serviso meistras paklausė, kokią ridą matėme pirkdami automobilį. Atsakiau, kad apie 178 tūkstančius kilometrų. Jis dar kartą pažvelgė į ekraną ir pasuko jį į mane: ankstesniame techninės priežiūros įraše buvo daugiau nei 318 tūkstančių. Už automobilį sumokėjome 11 500 eurų, o nuo parvežimo iš Vokietijos nebuvo praėję nė dviejų savaičių.
Kelias sekundes bandžiau suprasti, ar tikrai kalbame apie mūsų automobilį.
Ieškojome beveik tris mėnesius. Senasis universalas vis dažniau likdavo servise, todėl norėjome automobilio, su kuriuo be baimės galėtume nuvažiuoti pas tėvus į kitą Lietuvos galą. Biudžetas buvo 12 000 eurų, bet dalį pinigų ketinome palikti pirmam aptarnavimui. Nei naujos spalvos, nei didelio ekrano mums nereikėjo – tereikėjo tvarkingo šeimos automobilio, kuriuo galėtume važinėti ilgai.
Vyras kiekvieną vakarą naršė skelbimus, o aš skaičiavau bendras išlaidas. Vienus variantus atmesdavome dėl kainos, kitus – dėl neaiškių pardavėjų atsakymų. Kai nedidelėje prekybos aikštelėje Vokietijoje radome sidabrinį dyzelinį universalą, atrodė, kad paieškos pagaliau baigėsi.
Pardavėjas atsiuntė viską, ko prašėme – bent jau taip atrodė
Skelbime buvo daug nuotraukų: salonas, bagažinė, variklio skyrius, prietaisų skydelis. Automobilis atrodė prižiūrėtas – sėdynės nesuplėšytos, vairas nenutrintas iki blizgesio, kėbule nebuvo akivaizdžių pažeidimų. Pardavėjas atsakinėjo greitai, atsiuntė vaizdo įrašą su veikiančiu varikliu ir kelis dokumentų puslapius.
Labiausiai mus nuramino sąskaita už neseniai atliktą aptarnavimą. Joje nurodyta rida buvo mažesnė nei dabartinė, tad viskas atrodė nuosekliai. Tik vėliau supratome, kad vienas naujas dokumentas neparodo visos automobilio istorijos. Tikrinome, ar pateikti skaičiai dera tarpusavyje, bet ankstesnių metų įrašų neturėjome.
Prieš išvykdamas vyras nusipirko ir internetinę istorijos ataskaitą. Joje nebuvo įrašo, dėl kurio reikėtų atsisakyti pirkimo. Dabar labai aiškiai prisimenu, kaip pasakiau: jei rida būtų atsukta, turbūt tai parodytų. Tada nežinojau, kiek daug priklauso nuo to, kokius duomenis tokia ataskaita apskritai turi.
Vyras apžiūrėjo automobilį vietoje ir išbandė kelyje. Pardavėjas leido neskubėti ir atsakė į visus klausimus. Po nedidelių derybų kaina nukrito iki 11 500 eurų. Tą vakarą telefonu vyras pasakė, kad pagaliau turėsime normalų automobilį.
Į servisą važiavau pakeisti alyvos, o išėjau su kitokia žinia
Grįžę nesijautėme padarę ką nors neatsargaus. Buvome skaitę, kad naudotam automobiliui verta iš karto atlikti aptarnavimą, net jei pardavėjas tvirtina neseniai viską pakeitęs. Todėl užregistravau automobilį į servisą Klaipėdoje ir paprašiau kartu jį nuodugniau patikrinti.
Meistrui pirmiausia užkliuvo keli nusidėvėjimo požymiai. Jis nesakė, kad vien iš jų galima nustatyti ridą, bet pasiūlė peržiūrėti prieinamus techninės priežiūros duomenis ir atlikti papildomą patikrą. Sutikau nė nesusimąsčiusi – tikėjausi išgirsti, ką reikės keisti artimiausiais metais.
Tada ir atsirado senasis įrašas. Jame buvo mūsų automobilio identifikavimo numeris ir daugiau nei 318 tūkstančių kilometrų rida. Įrašas atliktas dar prieš pardavimą, o prietaisų skydelyje dabar rodė maždaug 178 tūkstančius. Paprašiau numerį patikrinti dar kartą ir pati lyginau simbolius su registracijos dokumentu, lyg nuo mano atidumo galėtų pasikeisti rezultatas.
Skirtumas siekė mažiausiai 140 tūkstančių kilometrų. Kiek automobilis nuvažiavo po to ankstesnio aptarnavimo, tuo metu nežinojome. Meistras paaiškino, kokius duomenis rado, ir sutiko juos užfiksuoti raštu. Jis nebandė spėlioti, kas ir kada pakeitė rodmenis, o man būtent tokio atsakymo tuo metu labiausiai ir reikėjo.
Skaudžiausia buvo mintis, kad viską darėme „atsargiai“
Vyrui paskambinau dar stovėdama prie serviso. Iš pradžių jis pasakė, kad turbūt supainioti duomenys. Kai persiunčiau dokumentą, ilgai tylėjo. Vakare prie virtuvės stalo išsidėliojome sutartį, sąskaitas, ataskaitą ir telefone išsaugotas skelbimo nuotraukas.
Pokalbis greitai tapo nemalonus. Paklausiau, kodėl Vokietijoje jis neatliko išsamesnės patikros. Jis priminė, kad pati sakiau, jog istorijos ataskaita atrodo gera. Abu buvome pavargę ir ieškojome, kur galėtume sustoti. Galiausiai supratau, kad kaltindami vienas kitą tik dar labiau gadiname vakarą.
Automobilis per tas kelias dienas nepasidarė nevažiuojantis. Jis vis dar užsiveda, stabdo, veža vaikus ir pirkinius. Tačiau pasikeitė tai, kaip vertiname, už ką sumokėjome. Išlaidas automobiliui su 178 tūkstančiais kilometrų planuoji vienaip, o žinodamas, kad jis jau anksčiau buvo perkopęs 318 tūkstančių, – kitaip.
Prie pirkimo kainos dar prisidėjo kelionė, parvežimas ir pirmas aptarnavimas. Turėjome rezervą priežiūrai, bet dabar jo nesinorėjo liesti net padangoms. Atrodė, kad kiekvienas nepažįstamas garsas gali reikšti dar vieną išlaidą.
Pardavėjo atsakymas nebuvo toks greitas kaip prieš pirkimą
Pardavėjui išsiuntėme patikros dokumentus ir paprašėme paaiškinimo. Prieš pirkimą jis atsakydavo beveik iš karto, o šįkart laukėme dvi dienas. Galiausiai jis parašė, kad pats automobilį įsigijo su tokiais rodmenimis ir apie ankstesnę didesnę ridą nežinojo.
Toks atsakymas mūsų problemos neišsprendė. Išsaugojome visą susirašinėjimą, skelbimo kopiją, mokėjimo dokumentus ir serviso pateiktą informaciją. Dabar aiškinamės, kokių veiksmų galime imtis. Kol kas neturime nei grąžintų pinigų, nei pažado, kad situacija baigsis mums palankiai.
Automobiliu važiuojame, jo būklę ir būtinus darbus aptarę su servisu. Tačiau pirkimo džiaugsmas dingo. Vyras nebesiunčia man panašių skelbimų su pastaba, kaip gerai nupirkome.
Kitam pirkimui iš anksto numatyčiau pinigų nepriklausomai patikrai dar prieš atsiskaitymą. Švari ataskaita man dabar reiškia tik tai, kad joje nėra blogo įrašo, o ne tai, kad automobilis neturi blogos istorijos. Šį skirtumą norėčiau būti supratusi tada, kai 11 500 eurų dar buvo mūsų sąskaitoje.
