Prieš maždaug dešimt mėnesių vairuotojo pažymėjimą gavusi jauna moteris į kelią išvažiavo vos keletą kartų: kiekviena kelionė jai kelia tokią baimę, kad kartais ima byrėti ašaros. Savo išgyvenimus ji aprašė internete ir sulaukė ne tik supratimo, bet ir daugybės patarimų iš vairuotojų, kurie panašų etapą jau išgyveno.
Vairuoti jai reikia. Persikėlus gyventi už miesto, nuvykti į reikiamą vietą pasidarė sudėtingiau: iki autobusų stotelės tenka eiti maždaug valandą, o autobusas važiuoja kas valandą ar pusantros.
Kol kas ji prašo pagalbos tėvų arba naudojasi viešuoju transportu. Automobiliui moteris taupo, tačiau mintis apie savarankiškas keliones vis dar gąsdina.
Pasakodama savo istoriją vairuotoja pabrėžė, kad egzaminą išlaikė iš pirmo karto. Ji mano, kad vairuoti moka, bet į kelią išvažiuoja retai ir saugiau jaučiasi, kai šalia sėdi tėtis.
„Jeigu išvažiuoju, tai važiuoju su tėvu, kad drąsiau būtų ir saugiau. Vairuoti moku, tiesiog baisiai bijau“, – rašė ji ir paprašė pasidalyti patarimais, kaip įveikti šią baimę.
Vairuoti trukdo ne tik baimė, bet ir laiko stoka
Moters istorija sulaukė nemažai palaikančių atsakymų. Dalis komentatorių prisipažino prisimenantys savo pirmąsias savarankiškas keliones, kai net pažįstamas maršrutas atrodė sudėtingas, o intensyvesnis eismas kėlė įtampą.
Vėliau vairuotoja paaiškino, kad praktikuotis trukdo ir įtempta dienotvarkė. Ji studijuoja mediciną, todėl darbo dienomis laiko beveik neturi. Savaitgaliais kartais pavyksta pasivažinėti su tėčiu, bet tos kelionės trumpos: tėtis taip pat pavargsta, o jai pačiai reikia ruoštis atsiskaitymams.
Todėl moteris ieško būdų, kaip pamažu įgyti daugiau pasitikėjimo neišleisdama daug pinigų ir pernelyg neapsunkindama artimųjų.
Pataria pradėti nuo trumpo ir gerai pažįstamo maršruto
Vienas dažniausiai kartotų patarimų – pradžioje nekelti sau per didelių tikslų. Komentatoriai siūlė rinktis trumpą, pažįstamą kelią ir juo važiuoti tada, kai eismas nėra intensyvus.
Tai gali būti kelias nuo namų iki artimiausios parduotuvės, automobilių stovėjimo aikštelės ar kitos netoliese esančios vietos. Kelis kartus pravažiavus tuo pačiu maršrutu lengviau įsiminti sankryžas, kelio ženklus ir vietas, kur reikia sukti.
Kai pažįstama kelionė taps ramesnė, galima po truputį įtraukti naujų kelių ar sudėtingesnių sankryžų. Svarbu pasirinkti tokį tempą, kuris leistų išlikti atidžiam ir saugiai dalyvauti eisme.
Kai kurie diskusijos dalyviai siūlė važinėti vėlai vakare ar net naktį, kai gatvėse mažiau automobilių. Tačiau tamsa turi savų sunkumų: prasčiau matyti kelkraščiai, pėstieji ir kelio ženklai. Todėl pradžiai gali būti patogiau rinktis šviesų paros metą ne piko valandomis, gerą matomumą ir pažįstamas gatves.
Maršrutą verta apžiūrėti dar prieš išvažiuojant
Ne vienas vairuotojas pasidalijo įpročiu, padėjusiu sumažinti nerimą prieš kelionę į nepažįstamą vietą. Dar namuose jie peržiūri maršrutą žemėlapyje: pasižiūri, kur reikės sukti, kokias sankryžas teks įveikti ir kur patogiausia sustoti.
Jei galima, sudėtingesnes vietas galima apžiūrėti ir gatvių vaizduose. Tačiau reikia atsiminti, kad kelio ženklai ar eismo tvarka nuo nuotraukų padarymo galėjo pasikeisti. Važiuojant visada reikia vadovautis tuo metu kelyje esančiais ženklais ir žymėjimu.
Navigacija irgi gali iš anksto perspėti apie artėjantį posūkį ar reikiamą eismo juostą. Bet jei saugiai persirikiuoti nepavyko, geriau tęsti kelionę savo juosta ir leisti navigacijai parinkti naują maršrutą. Praleistas posūkis nėra priežastis staiga keisti kryptį.
Dar vieną paprastą idėją pasiūlė viešuoju transportu važinėjantis komentatorius: būnant keleiviu stebėti kelio ženklus, sankryžas ir tai, kaip jose juda transportas. Jauna vairuotoja pripažino, kad ši mintis jai pasirodė naudinga, ypač galvojant apie sudėtingesnes žiedines sankryžas.
Šalia – ramus žmogus, o prireikus ir instruktorius
Daug palaikymo sulaukė patarimas į pirmąsias keliones pasikviesti žmogų, su kuriuo jauku ir ramu. Vien labiau patyrusio vairuotojo šalia nepakanka: nuolatinės pastabos, pakeltas tonas ar kritika gali įtampą dar padidinti.
Vienai iš savo patirtimi pasidalijusių vairuotojų padėjo draugas, kuris sunkesnę akimirką nebarė ir neskubino. Jai sustojus saugioje vietoje, jiedu ramiai pasikalbėjo, o vėliau pabandė nuvažiuoti nedidelį ratą aplink rajoną.
Jei apima stiprus nerimas ar ima lietis ašaros, svarbiausia surasti saugią ir leistiną vietą sustoti. Galima kelias minutes pailsėti, atgauti kvapą ir tada spręsti, ar pakankamai ramu važiuoti toliau. Jei ne, vairavimą gali perimti šalia esantis vairuotojo pažymėjimą turintis žmogus.
Diskusijos dalyviai priminė ir papildomas pamokas su vairavimo instruktoriumi. Jas galima rinktis net ir gavus pažymėjimą – pavyzdžiui, norint pasitreniruoti žiedinėse sankryžose, statant automobilį ar važiuojant intensyvesniu eismu. Prieš registruojantis verta paaiškinti savo situaciją ir pasiteirauti pamokos kainos bei galimo laiko.
Pasitikėjimas ateina pamažu
Dalis komentatorių pasakojo, kad vairavimo baimė sumažėjo ne po vienos kelionės. Vieniems padėjo dažnesnė praktika pažįstamame rajone, kitiems – iš anksto suplanuotas maršrutas ar ramus keleivis.
Vis dėlto stiprios baimės ne visada galima paaiškinti vien praktikos stoka. Jei nerimas kartojasi, sukelia ašaras ar trukdo saugiai vairuoti, greta vairavimo pamokų gali būti naudinga pasikalbėti ir su psichologu.
Jaunos vairuotojos pasakojimas baigėsi padėka: sulaukusi daugybės atsakymų ji rašė ketinanti per kitus važiavimus išbandyti žmonių patarimus. Tarp jų kartojosi viena mintis – pradėti galima nuo nedidelės, saugios kelionės ir po truputį judėti pirmyn.
