Astronomai, ieškodami tolimų Saulės sistemos objektų, aptiko infraraudonosios spinduliuotės šaltinių, kuriuos verta patikrinti. Jų savybės leidžia klausti, ar tarp kandidatų gali būti ir hipotetinė Devintoji planeta. Planetos atradimas kol kas nepatvirtintas, o tyrimas nepagrindžia teiginių, esą šie signalai pranašauja katastrofą Žemei.
Už Neptūno orbitos driekiasi didžiulė, sunkiai stebima Saulės sistemos dalis. Astronomus domina ne tik ten skriejantys maži lediniai kūnai, bet ir galimybė, kad dar toliau nuo Saulės slepiasi kita planeta.
Hipotezę paskatino kai kurių tolimų objektų orbitų ypatybės. Vienas galimų paaiškinimų – iki šiol neaptikto didelio kūno gravitacinis poveikis. Vis dėlto matematinė galimybė ir tiesioginis planetos aptikimas yra skirtingi dalykai, todėl Devintosios planetos egzistavimas tebėra tiriamas.
Ką iš tikrųjų rado astronomai?
Viename iš su šiais pranešimais siejamų mokslinių darbų tyrėjai nagrinėjo Japonijos kosminės observatorijos AKARI infraraudonųjų spindulių apžvalgos duomenis. Tyrimas paskelbtas 2025 metais, tad jo nederėtų pristatyti kaip atradimo, padaryto vos dabar, 2026 metų lapkritį.
Komanda atrinko du galimus Devintosios planetos kandidatus. Svarbiausias čia žodis „kandidatas“: tai šaltiniai, kuriuos verta tikrinti, o ne dvi jau atrastos planetos.
Paieškoje reikšmingas buvo signalų pasikartojimas ir jų nebuvimas vėlesniuose stebėjimuose. Tyrėjai ieškojo požymių, kurie galėtų atitikti lėtai dangaus fone judantį objektą. WISE ir kitų apžvalgų katalogai buvo naudojami palyginimui bei žinomiems šaltiniams atmesti. Pagrindiniai šio darbo duomenys gauti iš AKARI, todėl visa tai vadinti vien WISE aptiktu šilumos signalu būtų netikslu.
Kodėl planetos ieškoma pagal šiluminę spinduliuotę?
Labai toli nuo Saulės esantis kūnas gauna mažai jos šviesos, todėl jo silpną atspindį regimojoje šviesoje aptikti sunku. Tai nereiškia, kad planeta šviesos visai neatspindėtų ar būtų nematoma bet kokiam optiniam teleskopui.
Kita galimybė – ieškoti paties kūno infraraudonosios spinduliuotės. Planetų atmosferų ir šiluminės raidos modeliai padeda numatyti, kaip galėtų atrodyti labai šaltas, tolimas objektas ir kokiais prietaisais jį būtų galima užfiksuoti.
Vis dėlto infraraudonasis signalas pats savaime nėra planetos įrodymas. Pirmiausia reikia nustatyti, ar šaltinis tikras, ar jis juda ir ar jo elgesys dera su Saulės sistemos kūno judėjimu. Vien ryškio ar numanomos temperatūros tokiam atsakymui nepakanka.
Masė ir atstumas dar nėra tiksliai nustatyti
Populiariuose pasakojimuose kandidatui kartais priskiriama konkreti masė ar atstumas nuo Saulės. Tokie skaičiai gali būti modelių prielaidos, o ne tiesiogiai išmatuotos objekto savybės.
AKARI paieškos autoriai pabrėžia, kad kandidatų fizines charakteristikas apriboti sunku: stebimą spinduliuotę gali lemti skirtingi masės, temperatūros ir atstumo deriniai. Turimų aptikimų nepakanka ir orbitai nustatyti.
Todėl teiginio, kad jau rastas 1,5–3 Žemės masių objektas už 500–600 astronominių vienetų, negalima laikyti patvirtintu šio tyrimo rezultatu.
Kodėl skirtingų paieškų nereikėtų suplakti į vieną?
2025 metais paskelbtas ir kitas darbas, kuriame palyginti IRAS ir AKARI stebėjimai, atlikti su 23 metų skirtumu. Jame buvo ieškoma galimo šaltinio padėties pokyčio per ilgą laikotarpį.
Kandidatų atrankai čia taikytos kitokios prielaidos: nagrinėtas 500–700 astronominių vienetų atstumų ir 7–17 Žemės masių intervalas. Po atrankos ir vaizdų patikros išskirtas vienas perspektyvus kandidatas.
Tačiau ir šio darbo autoriai aiškiai nurodo, kad turimų duomenų visai orbitai nustatyti nepakanka ir reikia papildomų stebėjimų. Todėl skirtinguose darbuose minimų kandidatų, atstumų ir masių negalima sudėti į vieno patvirtinto objekto aprašymą.
Ar yra pagrindo kalbėti apie grėsmę Žemei?
Aptikti kandidatai nėra įrodymas, kad Žemei artėja kometų lietus ar masinis išnykimas. Devintosios planetos paiešką siejant su senomis katastrofų hipotezėmis, praleidžiami keli nepatvirtinti žingsniai: pirmiausia reikėtų įrodyti paties kūno egzistavimą, nustatyti jo orbitą ir tik tada vertinti poveikį.
Be to, istorinės „Planetos X“, Nemezės ir šiuolaikinės Devintosios planetos hipotezės nėra vienas ir tas pats pasiūlymas. NASA paskelbti WISE tyrimų rezultatai apribojo galimybes Saulės apylinkėse slėptis tam tikriems dideliems objektams: neaptikta Saturno dydžio ar didesnio kūno iki 10 tūkst. astronominių vienetų ir už Jupiterį didesnio – iki 26 tūkst. astronominių vienetų. Šios išvados savaime neatmeta mažesnės tolimos planetos, tačiau neleidžia visų „nematomo kosminio kaltininko“ pasakojimų laikyti vienodai pagrįstais.
Archeologinių reljefų interpretacijos taip pat negali patvirtinti, kad astronominiame kataloge atrinktas šaltinis yra planeta ar senovinės katastrofos priežastis.
Kokio įrodymo dar trūksta?
Svarbiausias kitas žingsnis – kandidatą stebėti pakartotinai ir patikrinti jo judėjimą. Reikia įsitikinti, kad skirtingu metu matomas tas pats objektas, o jo padėties pokyčius galima paaiškinti fiziškai pagrįsta orbita.
Tada būtų galima tikslinti atstumą, spinduliuotės savybes ir kitus parametrus. Iki tol astronomai turi tik paieškos kryptis ir signalus, kuriuos reikia tikrinti.
Naujos planetos atradimas būtų reikšmingas pats savaime: jis padėtų geriau suprasti Saulės sistemos sandarą ir raidą. Tam nereikia pridėti nepagrįsto pažado apie artėjančią nelaimę. Šiuo metu įdomiausias klausimas išlieka astronominis – ar stebėjimai iš tiesų slepia dar nežinomą pasaulį.
