Vieną rytą šaldytuve neradau pieno, todėl į blynų tešlą įpyliau kefyro. Tikėjausi tik išsisukti be kelionės į parduotuvę, o iškepiau blynelius, kurių namiškiai paprašė pakartoti jau kitą dieną.
Anksčiau blynus kepdavau beveik visada vienodai: kiaušiniai, pienas, miltai, truputis cukraus ir žiupsnelis druskos. Karštų niekas nekritikavo, bet lėkštėje jie greitai sustandėdavo, o paskutiniai kartais likdavo nesuvalgyti.
Tą rytą kaltė buvo mano. Iš vakaro pažadėjau pusryčiams blynų, bet pamiršau patikrinti, ar yra pieno. Kiaušinius jau buvau išsiėmusi ir dubenį pasidėjusi, o šaldytuve radau tik beveik tuščią pieno pakuotę. Šalia stovėjo pradėtas kefyras. Pirma mintis buvo kepti ką nors kita, bet iš kambario jau pasigirdo klausimas, ar blynai greitai bus.
– Su pienu šiandien neišeis. Bandysiu su kefyru, – pasakiau vyrui.
– Tik nedaryk labai rūgščių, – išgirdau atsakymą.
Drąsos iš to nepagausėjo, bet trauktis nebebuvo kur. Prisiminiau, kad mama su kefyru kepdavo nedidelius storus blynelius. Mano įprasti būdavo plonesni, todėl supratau, kad šįkart teks keisti ne tik skystį, bet ir tešlos tirštumą.
Vos nepridėjau per daug miltų
Į dubenį įmušiau kiaušinį, įbėriau šaukštą cukraus ir žiupsnelį druskos. Viską išmaišiau, supyliau kefyrą ir ėmiau berti miltus. Čia sustojau: tešla atrodė visai kitaip nei su pienu. Ji buvo tirštesnė ir nuo šaukšto tekėjo lėtai, todėl instinktyviai norėjosi ją arba skiesti, arba maišyti tol, kol taps visiškai glotni.
Paskambinau mamai, norėjau greičiau pasitikslinti nei prašyti recepto. Ji pirmiausia paklausė, kokius blynus noriu kepti. Išgirdusi, kad mažus ir storesnius, liepė nesistengti gauti lietinių tešlos ir nepersistengti su miltais.
– Turi kristi nuo šaukšto, o ne stovėti kaip tešla pyragui. Ir nemaišyk pusę ryto, – pasakė ji.
Šį patarimą įsidėmėjau. Man kartais atrodo, kad kuo ilgiau maišau, tuo geriau viską paruošiu, bet tąkart sustojau vos nebelikus sausų miltų. Tešlą palikau kelioms minutėms, o pati pasiėmiau keptuvę, aliejų ir lėkštę iškeptiems blynams. Nieko ypatingo nedariau, bet jau tada mačiau, kad įprastas mano kepimas šiek tiek keičiasi.
Pirmasis blynas viduje nespėjo iškepti
Keptuvę įkaitinau kaip visada ir įdėjau kelis šaukštus tešlos. Blyneliai beveik nesisklaidė ir gražiai laikėsi atskirai. Iš pradžių apsidžiaugiau, bet netrukus supratau, kad kaitra per didelė: apačia jau rudavo, nors viršus dar buvo visai skystas. Vieną apverčiau per anksti ir gavau ne itin gražų pirmąjį bandymą.
Perlaužusi pamačiau, kad vidurys neiškepęs. Teko sumažinti kaitrą ir nustoti skubėti. Kitus blynelius dėjau mažesnėmis porcijomis, palikau daugiau vietos juos apversti ir leidau ramiai kepti. Kai krašteliai sutvirtėjo, apversti buvo gerokai lengviau. Antroji keptuvė jau atrodė taip, kaip tikėjausi: blyneliai buvo storesni, tolygiau apskrudę, o viduje minkšti.
Didžiausią skirtumą pajutau paragavusi. Įprasti pieniniai blyneliai būdavo plokštesni, o šie lengvai persiskyrė šakute ir viduje atrodė puresni. Kefyro rūgštelė jautėsi, bet buvo švelni. Su šaukšteliu uogienės jos beveik nebeskyriau.
Vyras paklausė, ką šįkart dariau kitaip
Pirmą normalesnę porciją padėjau ant stalo ir grįžau prie keptuvės. Pusryčiaudami paprastai kalbamės apie dienos planus, bet šįkart vyras atsisuko į mane laikydamas šakutę.
– O šitie kitokie. Ką dėjai?
– Juk sakiau – kefyrą.
– Galėjai ir anksčiau taip daryti.
Nusijuokiau, nes vos prieš keliolika minučių jis dar nerimavo dėl rūgštumo. Vaikai pokyčio priežastimi nesidomėjo, tiesiog prašė daugiau. Man tai buvo geriausias įvertinimas, nes prie naujų receptų mūsų namuose kartais tenka ilgokai pratinti.
Vis dėlto vien karštų blynų pagyrimai dar nieko neįrodė, nes karšti ir ankstesni dažniausiai būdavo skanūs. Labiausiai domino, kas liks po pusryčių, kai keptuvė jau išplauta, o paskutiniai blyneliai atvėsę.
Tikrasis skirtumas paaiškėjo po kelių valandų
Kelias likusias porcijas sudėjau į indą, o vėliau vieną blynelį pasiėmiau paragauti. Jis, žinoma, nebebuvo toks kaip ką tik nuo keptuvės, bet išliko minkštas, o krašteliai nebuvo sukietėję. Nereikėjo gausiai tepti uogienės vien tam, kad būtų maloniau valgyti.
Anksčiau dažnai iškepdavau per daug, nes dubenyje tešlos atrodydavo mažai. Paskutiniai blynai keliaudavo iš vienos lėkštės į kitą, kol galiausiai pati juos suvalgydavau, kad nereikėtų išmesti. Šįkart likučius namiškiai susirado patys. Vakare tuščias indas man pasirodė iškalbingesnis už rytinius pagyrimus.
Viso rezultato nenorėčiau priskirti vien kefyrui. Tą rytą miltus bėriau atsargiau, mažiau maišiau, o po pirmojo bandymo sumažinau kaitrą. Vis dėlto būtent kefyras paskatino atsitraukti nuo įprasto recepto ir iškepti kitokius blynelius. Vėliau tą patį būdą pakartojau, jau nieko nepamiršusi nusipirkti, ir rezultatas vėl patiko.
Proporcijos, prie kurių galiausiai pasilikau
Nedidelei porcijai naudoju:
- 250 ml kefyro;
- vieną kiaušinį;
- maždaug 180–200 g kvietinių miltų;
- vieną valgomąjį šaukštą cukraus;
- žiupsnelį druskos;
- pusę arbatinio šaukštelio valgomosios sodos.
Kepimui prireikia šiek tiek aliejaus. Visų miltų iš karto neberiu: pirmiausia dedu mažesnį kiekį ir pažiūriu, kokia tešla, nes kefyro tirštumas gali skirtis.
Kiaušinį išmaišau su cukrumi ir druska, supilu kefyrą. Atskirai sumaišau miltus su soda, suberiu į skystą dalį ir trumpai išmaišau. Tešla turi būti tiršta, bet pati nuslinkti nuo šaukšto. Neplaku jos iki visiškai glotnaus paviršiaus ir nebandau padaryti tokios skystos, kokią ruošdavau plonesniems blynams.
Kepu nedidelius blynelius su trupučiu aliejaus ant vidutinės ar kiek mažesnės kaitros. Pirmąjį vis dar perlaužiu ir patikrinu vidų. Taip lengviau nuspręsti, ar nereikia sumažinti kaitros arba dėti mažesnių tešlos porcijų. Šis paprastas įprotis man naudingesnis už bandymą visada kepti vienodą minučių skaičių.
Dabar kefyrą perku galvodama apie pusryčius
Pieno iš virtuvės neišstūmiau: jį ir toliau naudoju lietiniams bei kitiems patiekalams. Kai norisi mažų, storesnių blynelių, dažniausiai renkuosi kefyrą. Patinka ir jų tekstūra, ir tai, kad nereikia skubinti visų valgyti vien tam, kol dar karšti.
Juokingiausia, kad šį receptą atradau dėl pamiršto pirkinio. Jei tą rytą šaldytuve būtų stovėjusi pilna pieno pakuotė, tikriausiai būčiau vėl kepusi taip pat, kaip daugybę kartų anksčiau. Dabar prieš savaitgalį kartais išgirstu: „Kefyro yra? Gal rytoj tų blynų?“ Tuomet jau žinau, apie kuriuos kalbama.



