Po rankdarbių mugės pardavimų suma atrodė puikiai: 740 eurų. Tačiau kai autorė atskaičiavo išlaidas ir mokesčius, jai liko 350 eurų. Šis skirtumas privertė ją kitaip pažvelgti ir į uždarbį, ir į savo darbo kainą.
Iš pradžių galvoje sukosi tik 740. Juk tiek ir buvo parduota. Labai lengva visą sumą iškart pavadinti uždarbiu, ypač kai pati gamini, ruošiesi ir nežinai, ar žmonės apskritai ką nors pirks.
Pardavimai suteikia ne vien pinigų. Jie parodo, kad tavo darbas kažkam patiko tiek, jog žmogus už jį sumokėjo. Autorei tai svarbu: rankdarbis jai nėra paprastas daiktas, kurį pavyko parduoti. Ji žino, kiek dėmesio jam skyrė, todėl ir džiaugsmas būna labai asmeniškas.
Vis dėlto prie išlaidų reikėjo grįžti.
Išlaidas žinojau, bet bendrą sumą pajutau tik pabaigoje
Pavienės išlaidos neatrodo tokios didelės kaip sudėtos kartu. Ruošiantis kiekviena turi paaiškinimą: tai būtina, be to neišeis, už šitai irgi teks mokėti. Tuo metu galvoji apie būsimus pardavimus ir tikiesi, kad viskas atsipirks.
Po mugės tas išlaidas teko sudėti, o iš pardavimų sumos atimti dar ir mokesčius.
740 eurų sumažėjo iki 350.
Vadinasi, išlaidos ir mokesčiai kartu sudarė 390 eurų – daugiau nei pusę visos pardavimų sumos.
Būtent tada pasikeitė nuotaika. 350 eurų autorei tebėra reikšmingi pinigai ir ji džiaugiasi, kad jų liko. Bet teko atsisveikinti su pirmuoju, labai maloniu jausmu, esą uždirbta 740.
Norėjosi dar truputį pabūti tame džiaugsme: nepereiti prie atimties, neskaičiuoti, nematyti mažesnio skaičiaus. Tačiau jei nori suprasti, kaip sekasi iš tikrųjų, negali sustoti ties suma, kuri atrodo gražiausiai.
Likusius 350 eurų pradėjau vertinti kartu su savo darbu
Žinodama galutinę sumą, autorė mintimis sugrįžo prie pačių rankdarbių ir viso to, ką reikėjo nuveikti iki pardavimo. Kiekvienas gaminys pirmiausia turėjo būti sukurtas, užbaigtas ir paruoštas žmogui, kuris jį pasirinks.
Savo darbo laiką lengva laikyti savaime suprantamu dalyku. Pati darai, pati žinai, kiek tai trunka. Tačiau pamačiusi, kiek pinigų liko, ji pradėjo apie jį galvoti kitaip.
Ar vertindama savo rankdarbius pakankamai įvertinu ir save? Ar nenoriu taip stipriai parduoti, kad svarbiausia tampa pirkėjui patraukli kaina, o mano laikas lieka kažkur už skaičiavimo ribų?
Šie klausimai nemalonūs. Kurdama norisi galvoti apie patį darbą, jo vaizdą ir tai, kam jis patiks. Kainą užrašyti kartais sunkiau nei pagaminti: atrodo, kad ją pakėlus žmogus nusisuks, o sumažinus galbūt nupirks.
Tačiau po pardavimo jau nebegalima susigrąžinti dalies savo laiko ir pridėti jos prie likusių pinigų.
Džiaugsmas niekur nedingo, tik dabar žinau, kiek jis kainavo
Savo mugės autorė nenori prisiminti kaip nusivylimo. Rankdarbių parduota už 740 eurų, ir tai ją džiugina. Žmonės pasirinko jos darbą, o po išlaidų ir mokesčių liko 350 eurų.
Tiesiog dabar šias sumas ji vadina skirtingais vardais.
740 eurų – pardavimai. 350 eurų – tai, kas liko jai pačiai.
Šis skirtumas privertė sustoti. Ji suprato, kad gali nuoširdžiai džiaugtis pirkėjais ir kartu rimtai vertinti savo išlaidas. Gali mėgti rankdarbius ir norėti, kad jos darbas būtų apmokėtas. Gėdytis dėl skaičiavimo nereikia.
Po mugės pirmiausia norėjosi pasakyti: pardaviau už 740 eurų. Dabar prie šio sakinio ji pridėtų ir kitą dalį – atėmus visas išlaidas bei mokesčius, liko 350. Abu skaičiai priklauso tai pačiai dienai, tik antrasis daug tiksliau parodo, su kuo iš jos išėjo.
