– Mama, jis vėl neatsiliepia, – septynmetė Ugnė padėjo telefoną ant stalo. Rasa tuo metu virtuvėje vienu metu darė kelis darbus, o jos vyras Tomas, vairuotojas, buvo Norvegijoje.
Virtuvėje tvyrojo per ilgai virtų makaronų kvapas, ant palangės džiūvo du išskalauti sportiniai marškinėliai. Viena ranka Rasa maišė padažą, kita stengėsi užsegti keturmečio Mato striukę. Po pietų berniuką reikėjo vesti į darželį, nors nuo ryto jis kartojo, kad skauda pilvą. Rasa jau seniai pastebėjo: pirmadieniais Matui dažnai kas nors skaudėdavo, ypač jei reikėdavo vėl eiti į darželį.
– Gal prie vairo, Ugne. Negalima kalbėti, – pasakė ji, nors pati prieš dešimt minučių vyrui skambino jau trečią kartą.
Dar vieni metai, kurie vis nusikelia
Tomas Norvegijoje dirbo šešias savaites iš eilės, o namie, Lietuvoje, praleisdavo dvi. Taip šeima gyveno beveik dvejus metus. Iš pradžių atrodė, kad reikia tik trumpai pakentėti: padengti seną būsto paskolą, sutvarkyti vonią ir sukaupti bent nedidelį rezervą nenumatytiems atvejams.
– Dar vieni metai, Rasute. Atsistosim tvirčiau ant kojų, – sakydavo jis koridoriuje, dėdamas daiktus į juodą kelioninį krepšį.
Tačiau tie „dar vieni metai“ vis nusikeldavo.
Pokalbis, kuris baigėsi tyla
Tą vakarą Tomas perskambino po devintos. Vaikai jau miegojo: Matas buvo pasisukęs skersai lovos ir tvirtai laikė kojinę, Ugnė užsnūdo su knyga ant krūtinės. Rasa sėdėjo virtuvėje prie atšalusios arbatos.
– Buvau kalnuose, ryšio nebuvo, – pasakė Tomas. Fone ūžė variklis, kažkas nusijuokė.
– Ugnė laukė. Norėjo parodyti piešinį.
– Rytoj parodys.
– Rytoj ji turi plaukimą, po to anglų. Aš irgi turiu darbą, Tomai. Ne viskas čia laukia, kol tu turėsi ryšį.
Kitame laido gale kelias sekundes tvyrojo tyla.
– Man atrodo, kad ką bedaryčiau, vis tiek esu blogas, – galiausiai pasakė jis.
– Aš nesakiau, kad blogas.
– Bet taip skamba.
Rasa neatsakė. Ji žinojo, kaip anksti ryte Tomas sėda į kabiną, valgo degalinėse pirktą maistą ir savaitėmis mato tik kelius, rampas ir lietų ant stiklo. Bet ir jos rytai nebuvo lengvi: du skirtingi išėjimo laikai, pamestos pirštinės, sąskaitos, naktimis kosintys vaikai. Vieną šaltą rytą neužsivedė automobilis, o ji net nežinojo, kam pirmiausia skambinti.
Šeimų vakaras be tėčio
Po savaitės mokykla atsiuntė žinutę apie klasės šeimų vakarą. Reikėjo atsinešti ką nors bendram stalui ir ateiti su vienu iš tėvų. Ugnė žinutę perskaitė pirma.
– Tėtis bus namie? – paklausė ji, stovėdama prie šaldytuvo su atverstu sąsiuviniu.
Rasa telefone patikrino datas. Tomas turėjo grįžti penktadienį, o renginys vyko ketvirtadienį.
– Ne šį kartą.
– Tai tegul atvažiuoja vėliau.
– Jis negali taip paprastai.
– O kodėl kiti tėčiai gali?
Rasa stipriau nei reikėjo įspaudė peilį į pjaustymo lentelę. Ji norėjo imti aiškinti apie paskolą, darbą ir pinigus, bet susilaikė: Ugnė dėl to niekuo dėta.
– Nežinau, – pasakė ji. – Tikrai nežinau.
Į šeimų vakarą jos nuėjo trise. Prie mokyklos aktų salės Matas, ką tik lakstęs aplink kėdes, užmigo Rasai ant peties. Ugnė pasodino mamą pirmoje eilėje ir nubėgo prie klasės draugų. Ant bendro stalo Rasa padėjo parduotuvinių sausainių, nes tą dieną nespėjo nieko iškepti. Šalia stovėjo naminiai kibinai, vaisiai ir kažkieno keptas pyragas.
Kai mokytoja pakvietė vaikus dainuoti, Ugnė iš pradžių vis žvilgčiojo į duris. Paskui pamatė mamą, ant rankų laikančią miegantį Matą, ir tik trumpai nusišypsojo.
Ką Tomas ir Rasa pasakė vienas kitam
Tomas grįžo po trijų dienų pavargęs, neskustas, su maišeliu norvegiškų saldainių ir naujomis pirštinėmis Ugnei. Matas pirmas pribėgo prie durų, bet po kelių minučių jau sėdėjo kambaryje prie kaladėlių. Vaikai priprato prie tėčio išvykimų, nors Rasai tas pripratimas gero nežadėjo.
Vakare, kai vaikai užmigo, Tomas iš spintelės išsitraukė puodelius ir ėmė ieškoti kavos. Rasa stovėjo tarpduryje, dar vilkėdama darbo megztinį.
– Gal man reikėtų ieškoti darbo čia, – pasakė jis. – Pinigų būtų mažiau, aišku.
– Man reikia ne dar vieno pažado. Man reikia žinoti, kiek dar taip bus, – atsakė Rasa.
Tomas linktelėjo, bet nieko konkretaus nepasakė. Abu suprato, kad vieno vakaro pokalbio šiai problemai neužteks. Ant stalo gulėjo jo telefonas, sąskaitų vokai ir Ugnės piešinys.
Kitą rytą Tomas nuvedė Matą į darželį, o Rasa pirmą kartą per kelis mėnesius išgėrė dar karštą kavą. Vakare Tomas pats paskambino Ugnei, jos net nepriminus. Iš kambario Rasa girdėjo, kaip dukra jam pasakoja apie mokyklą. Ji neklausė, ką jis atsakys ir ar kitą kartą tikrai prisimins. Tiesiog tvarkė virtuvę, nes ryte vėl reikės keltis visiems skirtingu laiku.
