„Sveiki, noriu iš anksto informuoti, kad nuo sausio buto nuoma bus 650 eurų. Tikiuosi suprantate, viskas brangsta.“ Šią šeimininkės žinutę perskaičiau darbe, tarp dviejų skambučių, ir persiunčiau vyrui. Prie jos parašiau vienintelį sakinį: „O čiaupui sutaisyti pinigų vis dar nėra.“ Vilniuje už 550 eurų nuomojamo buto kaina kyla 100 eurų, nors varvantis čiaupas dvejus metus taip ir liko nesutvarkytas.
Labiausiai supykau ne dėl čiaupo. Šimtas eurų per mėnesį mums yra nemaža suma, bet skaudžiausias pasirodė šeimininkės „tikiuosi suprantate“. Dvejus metus mes patys viską supratome: kad ji užsiėmusi, kad jos pažįstamas meistras negali atvažiuoti, kad po švenčių tikrai susitarsime. Nuomą pervesdavome laiku, o apie varvantį čiaupą buvome nustoję net priminti. Dabar paaiškėjo, kad dėl kainos susitarti laiko ji rado.
Vyras atrašė tik per pietus: „Vakare pažiūrėsim kitus butus.“ Iki tol vis atsiversdavau tą žinutę. Iškart norėjau parašyti kažką aštraus, bet susilaikiau. Žinojau, kad dar teks kalbėtis ir apie sausį, ir apie galimą išsikraustymą, ir apie pinigus, kuriuos palikome kaip užstatą.
Kai įsikraustėme, pažadėjo sutvarkyti artimiausiu metu
Butą išsinuomojome prieš dvejus metus. Jis nedidelis, senesnės statybos name, bet abiem tiko susisiekimas su darbovietėmis. Baldai ne nauji, virtuvė paprasta, vonioje matyti ankstesnių remontų pėdsakai. Prabangos mums nereikėjo. Norėjome vietos, kur galėtume ramiai gyventi ir po metų vėl nesikraustyti.
Apžiūrint butą čiaupas jau varvėjo. Šeimininkė pati tai paminėjo ir pasakė turinti žmogų, kuris sutvarkys. Paskui vis kas nors nesutapdavo: vieną savaitę negalėjo meistras, kitą ji pamiršo jam paskambinti. Kartą pasiūlė atvažiuoti darbo dieną prieš pietus, bet tuo metu dirbome abu. Paprašėme suderinti kitą laiką, ir tuo viskas pasibaigė.
Vėliau siuntėme nuotrauką, rašėme dar kartą. Atsakymai būdavo mandagūs, todėl konfliktuoti nesinorėjo. Čiaupas veikė, vanduo bėgo, tik užsukus vis tiek kapsėjo. Pripranti net prie tokių dalykų: vakare uždarai vonios duris, kad negirdėtum, ir gyveni toliau.
Kitus smulkius dalykus tvarkėme patys. Vyras prisuko išklibusį virtuvinės spintelės lankstą, pakeitėme dušo žarną. Dėl kiekvieno menkniekio šeimininkei nerašėme. Galbūt todėl čiaupo prašymas ilgainiui nugrimzdo kažkur susirašinėjimo apačioje. Tik gavusi žinutę apie naują kainą atsiverčiau senas žinutes ir pamačiau, kiek kartų apie tai jau kalbėta.
Užkliuvo ir jos pačios žinutė, parašyta po pirmųjų metų: „Smagu, kad taip tvarkingai gyvenate, tikiuosi liksite ilgiau.“ Tada ją gauti buvo malonu. Dabar pagalvojau, kad tą sakinį galbūt supratome kaip pažadą, nors ji nieko konkretaus nežadėjo.
Šimtas eurų virto klausimu, ar apskritai galime čia likti
Vakare susėdome skaičiuoti. Nuo sausio už tą patį butą per metus sumokėtume 1 200 eurų daugiau. Prie nuomos dar prisidėtų komunaliniai, kurie žiemą ir taip verčia atidžiau žiūrėti į sąskaitą. Mokėti galėtume, bet reikėtų atsisakyti dalies pinigų, kuriuos iki šiol atsidėdavome.
„Tai vėl mažinam santaupas?“ – paklausiau. Vyras kurį laiką tylėjo. Taupėme ne prabangiai kelionei. Norėjome bent nedidelės atsargos, kad sugedus automobiliui ar iškilus didesnei išlaidai nereikėtų laukti atlyginimo. Per mėnesį atidėdavome nevienodai, todėl papildomas šimtas eurų būtų gerokai pajuntamas.
Parašiau šeimininkei, kad toks pabrangimas mums sunkus, ir paklausiau, ar galėtume tartis dėl mažesnės sumos. Kartu priminiau čiaupą. Ji atsakė, kad nuomos kainos mieste pakilusios, o mes iki šiol gyvenome palankiomis sąlygomis. Dėl remonto parašė trumpai: „Šitą sutvarkysime.“
Dar neatsakę pradėjome žiūrėti kitus butus. Pirmą vakarą buvau pasiruošusi kraustytis vien iš pykčio. Bet skelbimus vertinome jau skaičiuodami ne tik nuomą. Vienur netiko vieta, kitur į darbą reikėtų važiuoti gerokai ilgiau. Dar užstatas, daiktų pervežimas, laikas apžiūroms. Paaiškėjo, kad net radę pigesnį variantą iš pradžių išleistume nemažai.
Vieną butą nusiunčiau vyrui kaip gerą radinį. Jis patikrino maršrutą ir paklausė, ar tikrai kasdien norėsiu važiuoti su dviem persėdimais. Nutilau. Skelbimo nuotraukose viskas atrodė gražiai, bet savo rytų ten dar nebuvau įsivaizdavusi.
„Tik neišsikelkim brangiau vien tam, kad jai kažką įrodytume“, – pasakė vyras. Supratau, kad jis teisus, nors tą vakarą šis sakinys erzino. Norėjau turėti pasirinkimą. Nenorėjau skambinti ir prašyti, kad leistų mums už savo pinigus pasilikti.
Šį kartą paprašėme konkretaus atsakymo
Po kelių dienų šeimininkei paskambinome. Pasakėme, kad norime likti, bet prašome kainą kelti tik iki 600 eurų. Paaiškinome, kad prižiūrime butą, mokame sutartu laiku ir planavome čia gyventi ilgiau. Ji išklausė, tačiau atsakė, kad dėl 650 eurų yra apsisprendusi.
Tada pirmą kartą tiesiai pasakiau, kas mane labiausiai piktina. Jei prašoma didesnės sumos, norisi bent jausti, kad mūsų prašymai irgi svarbūs. Dvejus metus girdėti pažadą dėl nedidelio remonto buvo nemalonu dar prieš kainos pakėlimą. Dabar nebegalėjau apsimesti, kad man tai nesvarbu.
Šeimininkė pasiūlė meistrui atvažiuoti kitą savaitę. Šįkart sutariau dirbti iš namų. Meistras atvažiavo, apžiūrėjo čiaupą ir sutaisė. Vakare vonioje buvo tylu. Vyras net atėjo patikrinti, ar tikrai nebekapsi. Pasijuokėme, bet man buvo ir truputį pikta: tiek susirašinėjimo, o galiausiai pakako vieno sutarto vizito.
Meistrui išėjus šeimininkė parašė, ar viskas gerai. Padėkojau ir atsakiau, kad dabar gerai. Apie kainą tą dieną nebekalbėjome. Norėjau dar ramiai pagalvoti, ar galėsiu čia gyventi nepykdama kaskart, kai reikės pervesti nuomą. Kita vertus, supratau, kad ir kitame bute niekas nežada kainos visam gyvenimui.
Galutinio atsakymo dar nebuvome davę. Skelbimus žiūrėjome toliau, tik jau ramiau. Telefonu šeimininkė paprašė neuždelsti, nes jai irgi reikia planuoti. Pasakiau, kada atsakysime, ir pirmą kartą nepuoliau aiškinti, kodėl mums reikia tų kelių dienų. Vakare atsidariau naują buto skelbimą ir nusiunčiau vyrui. Šį kartą jis atrašė: „Paskambinkim.“
