Septynerius metus Anglijoje gyvenusi moteris grįžo į Kauną tikėdamasi, kad darbo patirtis ir laisva anglų kalba padės rasti darbą už 1 400–1 600 eurų į rankas. Jau pirmame pokalbyje jai pasiūlė 950 eurų už visą etatą: klientų aptarnavimą, užsakymų administravimą ir papildomas užduotis. Namuose ji suskaičiavo, kad sumokėjus už nuomą ir kitus būtiniausius dalykus mėnesiui liktų vos 25 eurai.
Pasiūlymas, kuris nuskambėjo kaip klaida
– Pradžiai galime pasiūlyti 950, – pasakė moteris ir pastūmė mano gyvenimo aprašymą arčiau savęs.
Pamaniau, kad neteisingai išgirdau.
– Čia už pusę etato?
– Ne, už visą. Nuo 8 iki 17 val., su pietų pertrauka.
– Į rankas?
– Taip.
Kelias sekundes sėdėjau tylėdama. Beveik pusvalandį prieš tai aptarinėjome darbą su užsienio klientais, užsakymų administravimą, sąskaitas, grąžinimus ir būtinybę laisvai kalbėti angliškai. Papasakojau, kad Anglijoje dirbau panašų darbą, moku naudotis užsakymų sistema, pati sprendžiau klientų skundus ir mokiau naujus kolegas.
Ir štai tada išgirdau: 950 eurų per mėnesį.
Kaip atrodė gyvenimas Anglijoje
Į Kauną grįžau prieš tris savaites. Vyras liko Anglijoje užbaigti darbų ir perduoti nuomojamo būsto. Buvome sutarę, kad pirma važiuosiu aš, susirasiu darbą, o paskui jis atvyks visam laikui.
Anglijoje praleidome 7 metus. Pirmieji buvo sunkūs: pamainos sandėlyje, skaudanti nugara, svetima kalba, nuolat perskaičiuojami pinigai. Vėliau perėjau dirbti į užsakymų skyrių. Paskutiniame darbe per mėnesį gaudavau apie 2 250 svarų į rankas, be papildomų pamainų.
Milijoniere nesijaučiau. Tiesiog žinojau, kad gavusi atlyginimą sumokėsiu savo sąskaitų dalį ir iki kito mėnesio nereikės tikrinti kiekvieno pirkinio.
Nuomai iš mano pajamų tekdavo 650 svarų, bendroms sąskaitoms – apie 145, maistui – 270, o kelionėms į darbą ir kitam transportui – maždaug 110 svarų.
Šios išlaidos sudarydavo 1 175 svarus, taigi iš 2 250 svarų likdavo 1 075 svarai drabužiams, pramogoms, kelionėms į Lietuvą, nenumatytoms išlaidoms ir santaupoms. Visko, kas liko, nesutaupydavau, bet dažniausiai pavykdavo atsidėti kelis šimtus.
Kodėl grįžo ir ko tikėjosi
Grįžti norėjau dėl šeimos. Mama senėjo, dukterėčia augo, o mes jų gyvenime dalyvaudavome tik per telefono ekraną. Vis dažniau atrodė, kad tik dirbame ir laukiame atostogų, per kurias skubame visus aplankyti.
Žinojau, kad Lietuvoje uždirbsiu mažiau. Tikėjausi 1 400–1 600 eurų į rankas ir buvau pasiruošusi prie tokios sumos derinti savo gyvenimą. Tačiau 950 eurų į planus nebuvo įtraukti.
– O po bandomojo laikotarpio atlyginimas didėtų? – paklausiau.
– Žiūrėtume pagal rezultatus.
– Iki kokios sumos?
– Dabar konkrečiai negalime pažadėti. Pirmiausia reikia pamatyti žmogų darbe.
Linktelėjau ir užsirašiau skaičių į bloknotą, nors jį puikiai įsiminiau. Moteris dar pasakojo, kad kolektyvas draugiškas, per gimtadienius visi susimeta dovanai, o vasarą rengiama įmonės išvyka. Klausiau mandagiai, bet galvoje jau mačiau nuomojamo buto duris ir 500 eurų, kuriuos reikia sumokėti mėnesio pradžioje.
Skaičiavimas ant suoliuko
Išėjusi atsisėdau ant suoliuko ir išsitraukiau telefoną. Susirašiau savo išlaidas Kaune:
500 eurų nuomai, apie 110 eurų komunalinėms paslaugoms, 15 eurų telefonui, 35 eurus transportui ir 240 eurų maistui. Iš viso – 900 eurų.
Iš siūlomo atlyginimo liktų 50 eurų. Dar pridėjau bent 25 eurus skalbikliui, higienos priemonėms ir kitoms buities smulkmenoms, ir likutis sumažėjo iki 25 eurų visam mėnesiui.
Iš jų reikėtų pirkti drabužius, kirptis, mokėti už vaistus, jei susirgčiau, ir pasveikinti mamą su gimtadieniu. Apie odontologą ar sugedusį telefoną geriau buvo negalvoti.
Paskambinau vyrui.
– Kiek pasiūlė? – paklausė jis.
– 950 į rankas.
Jis patylėjo.
– O butas 500?
– Taip.
– Tai lieka 450 viskam kitam?
– Jau suskaičiavau. Po būtiniausių išlaidų liktų 25.
Buvo nemalonu tai tarti garsiai. Atrodė, kad kalbame ne apie darbo pasiūlymą, o tikriname, ar apskritai galėsime čia gyventi.
Vyras pasakė, kad grįžęs irgi dirbs ir išlaidas dalysimės. Tai supratau. Bet norėjau turėti darbą, iš kurio galėčiau išsilaikyti pati, jei vienam iš mūsų kurį laiką nesisektų.
Mamos patarimas
Tą vakarą mamai pasakiau, kad gal per greitai grįžau. Ji išklausė mano skaičiavimus ir paklausė:
– O kiek pokalbių jau buvai?
– Viename.
– Tai dar nueik į kitą.
Supykau, nes laukiau užuojautos. Vis dėlto kitą rytą vėl atsiverčiau darbo skelbimus.
Šįkart prieš siųsdama gyvenimo aprašymą žiūrėjau, ar aiškiai nurodytas atlygis, o jei sąlygos būdavo neaiškios, pasitikslindavau. Nebenorėjau važiuoti per pusę miesto vien tam, kad pokalbio pabaigoje paaiškėtų, jog mūsų lūkesčiai visiškai nesutampa.
Antras pasiūlymas ir kito skaičiavimo rezultatas
Darbo paieškos užtruko beveik 2 mėnesius. Vienur siūlė 1 100 eurų į rankas, kitur – 1 250 eurų, bet darbo grafikas man netiko. Po vieno pokalbio man daugiau niekas nebeatsiliepė, nors aš jau buvau pradėjusi įsivaizduoti, kaip ten dirbu.
Galiausiai gavau užsakymų koordinatorės pasiūlymą už 1 450 eurų į rankas. Pareigos buvo aiškiai aptartos, nereikėjo nuolat pavaduoti kelių skirtingų žmonių, o darbo laikas man tiko.
Atsisėdusi prie virtuvės stalo dar kartą suskaičiavau tas pačias išlaidas.
1 450 eurų pajamų minus 925 eurai būtiniausių išlaidų – lieka 525 eurai.
Tai 500 eurų daugiau per mėnesį, nei būtų likę priėmus pirmąjį pasiūlymą. Per 12 mėnesių vien atlyginimų skirtumas sudarytų 6 000 eurų.
Dar ilgai žiūrėjau į tuos du skaičiavimus. Abiejuose ta pati aš, tas pats butas ir toks pats maisto krepšelis. Pagal vieną mėnesio pabaigoje beveik nieko nelieka, pagal kitą galiu ir atsidėti, ir prireikus nusipirkti batus.
Skambutis pirmajai įmonei
Pirmajai įmonei paskambinau pati. Padėkojau už skirtą laiką ir pasakiau, kad pasirinkau kitą darbą.
– Dėl atlyginimo? – paklausė moteris.
– Taip. Gavau 500 eurų daugiau.
Ji palinkėjo sėkmės. Pokalbis truko gal minutę.
Tą vakarą vyrui nusiunčiau naują sutartį, o mamai parašiau, kad radau darbą. Ji tuoj pat paskambino ir paklausė, kada pradėsiu. Tik po to – kiek mokės.
Pasakiau sumą. Šįkart jos kartoti nereikėjo.
