Dukart neišlaikiusi praktinio vairavimo egzamino Vilniuje, nusprendžiau, kad trečią kartą čia nebebandysiu, ir išvažiavau į Klaipėdą, kur esą lengviau. Kelionė, nakvynė ir vietinis transportas kainavo 190 eurų, o egzamino rezultatas man buvo skaudi pamoka.
Kai pasakiau draugei apie savo sprendimą, ji iš karto pasiūlė Klaipėdą. Jos bendradarbė ten išlaikė, kažkieno brolis irgi, o eismas esą paprastesnis. Po 3 savaičių jau sėdėjau traukinyje, laikiau kuprinę ant kelių ir galvojau, kad šįkart viską suplanavau protingai.
Dabar net sunku pasakyti, iš kur atsirado tas įsitikinimas. Klaipėdoje buvau ne kartą, bet dažniausiai mane kas nors atveždavo. Mokėjau nueiti iki perkėlos, susirasti kavinę senamiestyje ir autobusu nuvažiuoti į pajūrį, o apie važiavimą per miestą darbo dieną žinojau labai mažai.
Po dviejų nesėkmių man reikėjo paaiškinimo, kodėl neišlaikau. Galvoti, kad trūksta pasiruošimo, buvo nemalonu. Daug lengviau sekėsi galvoti, kad pasirinkau pernelyg sudėtingą miestą.
Pirmą kartą egzamino metu laiku nepersirikiavau ir paskui bandžiau pataisyti situaciją skubėdama. Antrą kartą, sukdama, nepakankamai įvertinau atvažiuojančio automobilio greitį, todėl egzaminuotojui teko įsikišti. Abu kartus supratau, ką padariau, bet grįžusi vis tiek pasakojau apie sudėtingas sankryžas, autobusų juostas ir vairuotojus, kurie nieko nepraleidžia.
Instruktorius, išgirdęs apie Klaipėdą, nei juokėsi, nei bandė atkalbėti.
– Gali laikyti kitur. Tik ten irgi reikės žiūrėti į kelią.
Tuomet jo atsakymas pasirodė pernelyg paprastas. Tikėjausi išgirsti, kad sprendimas geras ir kad ten man bus ramiau.
Už ramybę sumokėjau dar prieš egzaminą
Egzaminą užsiregistravau rytui. Važiuoti tą pačią dieną nenorėjau, nes bijojau pavėluoti arba atvykti pavargusi, todėl užsisakiau 2 nakvynes. Atvažiuosiu iš vakaro, kitą dieną laikysiu, po to dar pasivaikščiosiu ir ramiai grįšiu namo.
Mintyse tai buvo beveik maža šventinė kelionė.
Traukinio bilietai pirmyn ir atgal kainavo 48 eurus. Už 2 nakvynes nedideliame kambaryje sumokėjau 112 eurų, dar 30 eurų išleidau kelionei iki stoties, važinėjimui mieste ir grįžimui namo. Taip susidarė 190 eurų vien už kelionę, nakvynę ir vietinį transportą. Egzamino mokestis ir maistas į šią sumą dar neįėjo.
Prieš pirkdama bilietus sakiau sau, kad išlaikius visa tai atrodys smulkmena. Juk kelios pamokos ir pakartotiniai bandymai Vilniuje taip pat kainuoja. Tik mano palyginime buvo viena patogi prielaida: Klaipėdoje išlaikysiu iš pirmo karto.
Draugė patarė prieš egzaminą pasiimti bent vieną pamoką vietoje. Buvau net susiradusi instruktoriaus kontaktą, bet paskui nusprendžiau nebesiderinti. Vieną automobilį jau moku vairuoti, ženklai visoje Lietuvoje vienodi, o svetimų gatvių vis tiek visų neišmoksiu.
Be to, papildoma pamoka būtų padidinusi sumą, kuri man ir taip pradėjo atrodyti nemaža.
Iš vakaro miestas atrodė labai paprastas
Atvykau pavakare, palikau kuprinę kambaryje ir išėjau pasivaikščioti. Buvo vėjuota, pradėjo lynoti, bet nuotaikos tai negadino. Žiūrėjau į gatves ir ieškojau patvirtinimo, kad pasirinkau gerai.
Automobiliai važiavo, žmonės ėjo per perėjas, šviesoforai veikė – nieko ypatingo. Parašiau draugei, kad čia tikrai ramiau. Ji atsiuntė nykštį ir palinkėjo rytoj nesinervinti.
Vakare susidėjau dokumentus, 3 kartus patikrinau žadintuvą ir telefone dar kartą peržiūrėjau kelią iki egzamino vietos. Paskui pradėjau galvoti apie tai, apie ką iki tol negalvojau: kokį automobilį gausiu, ar bus patogi sankaba, ar smarkiai lis.
Užmigau vėliau, nei planavau. Naktį kelis kartus pabudau nuo koridoriuje trinktelėjusių durų, o ryte pusryčių beveik nevalgiau. Kambaryje stovėjo virdulys ir buvo arbatos, tačiau man jau norėjosi tik kuo greičiau pradėti.
Išeidama palikau pravirą kuprinę ant lovos. Buvau įsitikinusi, kad grįšiu, paskambinsiu mamai ir pasakysiu: pagaliau.
Suklydau vietoje, kuri net nebuvo sudėtinga
Egzaminuotojas kalbėjo ramiai. Parodė, kur pasidėti daiktus, leido susireguliuoti sėdynę ir veidrodėlius. Automobilis neatrodė neįprastas, todėl per pirmąsias minutes net palengvėjo.
Važiavau atsargiai, gal net per atsargiai, nes vis tikrinau, ar ko nors nepraleidau. Svetimame mieste trūko įprastų orientyrų. Vilniuje iš aplinkos dažnai supratau, kokia sankryža artėja, o čia viską reikėjo pastebėti pirmą kartą.
Kurį laiką sekėsi neblogai. Atlikau nurodytus posūkius, pravažiavau kelias sankryžas, niekas nesignalizavo, egzaminuotojas nieko nekomentavo.
Tada pasukome į siauresnę gatvę. Priekyje, mano pusėje, stovėjo automobiliai, o iš priešingos pusės artėjo kitas vairuotojas. Nusprendžiau, kad spėsiu pravažiuoti.
Nepakankamai sumažinau greitį ir įvažiavau ten, kur jau reikėjo luktelėti. Toliau viskas įvyko greitai: pamačiau, kad vietos mažiau, nei man pasirodė, pasimečiau, o egzaminuotojas paspaudė stabdį. Tą akimirką man nereikėjo nieko aiškinti.
Labiausiai nustebino tai, kad ten nebuvo nei tramvajaus bėgių, nei didžiulės žiedinės sankryžos, nei painaus persirikiavimo. Tebuvo paprasta gatvė, stovintys automobiliai ir mano sprendimas važiuoti.
Grįžtant jaučiausi taip pat, kaip po ankstesnio egzamino Vilniuje. Tik šįkart negalėjau kaltinti gerai pažįstamos sankryžos ar vietos, kurioje „visi susikerta“.
Egzaminuotojas paaiškino, ką turėjau padaryti. Išklausiau, linktelėjau, o išlipusi dar kelias minutes stovėjau prie pastato, nes nenorėjau niekam skambinti.
Sunkiausia buvo parašyti, kad neišlaikiau
Telefono ekrane jau laukė draugės žinutė: „Na?“
Atrašiau vieną žodį. Ji iš karto paskambino, bet neatsiliepiau. Bijojau, kad pravirksiu tiesiog gatvėje, o aplink vaikščiojo žmonės, kuriems mano trečias vairavimo egzaminas visiškai nerūpėjo.
Grįžusi į kambarį atsisėdau ant lovos šalia tos pačios pravertos kuprinės. Antra nakvynė jau buvo apmokėta, grįžimo bilietas – kitai dienai. Dar vakar tai atrodė malonus planas, o dabar tiesiog turėjau daug laisvo laiko mieste, kuriame nieko nenorėjau veikti.
Mintyse pradėjau skaičiuoti: 190 eurų, egzamino mokestis, maistas. Už tuos pinigus galėjau pasiimti papildomų vairavimo pamokų ir dar miegoti savo lovoje.
Nuo to nepasidarė geriau. Pradėjo erzinti kiekvienas daiktas kambaryje: per aukšta pagalvė, garsiai veikiantis šaldytuvas, puodelis, kuriame ryte buvau palikusi arbatą.
Vėliau paskambinau mamai. Ji paklausė, ar bent suprantu, dėl ko neišlaikiau. Pasakiau, kad suprantu.
– Tai bent tiek, – atsakė ji.
Tuo metu norėjau išgirsti ką nors švelnesnio. Dabar manau, kad ji tiesiog nenorėjo kartu su manimi ieškoti dar vieno miesto.
Grįžusi paprašiau visai kitokių pamokų
Instruktoriui apie rezultatą parašiau dar iš Klaipėdos. Jis pasiūlė susitikti kitą savaitę.
Atėjusi pati paprašiau, kad mažiau važinėtume vietomis, kurias jau atpažįstu. Norėjau siauresnių gatvių, stovinčių automobilių ir daugiau situacijų, kuriose reikia nuspręsti, ar važiuoti, ar palaukti.
Per pirmą pamoką kelis kartus stabtelėjau ten, kur būčiau galėjusi pravažiuoti. Instruktorius pasakė, kad dabar jau bijau kiekvieno tarpo. Buvo pikta, bet bent jau turėjome konkretų dalyką, su kuriuo dirbti.
Pasiėmiau dar 3 pamokas, o kitą egzaminą užsiregistravau Vilniuje. Apie jį beveik niekam nesakiau. Tik draugė žinojo, nes paklausė, ar vėl važiuosiu į Klaipėdą. Atsakiau, kad šįkart bandysiu be kelioninės kuprinės.
Ketvirtą kartą išlaikiau. Egzaminas nebuvo malonus, rankos vis tiek prakaitavo, o vienoje sankryžoje turėjau sąmoningai sau priminti neskubėti. Tačiau išlaikiau tame pačiame mieste, kuris prieš kelis mėnesius atrodė per sunkus.
Draugė vėliau priminė, kad jos bendradarbei Klaipėda tikrai padėjo. Dėl to nesiginčijau. Gal jai ten buvo ramiau, gal tą dieną geriau sekėsi, gal ji tiesiog buvo pasiruošusi.
Man iš tos kelionės liko 190 eurų išlaidų ir aiškiai atmintyje įstrigusi siaura gatvė. Jau vairuodama savarankiškai ne kartą esu tokioje sustojusi ir praleidusi priešais atvažiuojantį automobilį. Vienas kitas vairuotojas dar pamojuoja padėkodamas. Tada pagalvoju, kad šitą vietą dabar bent jau moku.
