Vieną balandžio rytą ppro virtuvės langą pastebėjau ant mūsų terasos turėklo gulintį sulankstytą popieriaus lapą. Man 41-eri, gyvenu Kaune, penkiaaukščio pirmame aukšte su vyru Tomu ir devynerių metų dukra Ieva. Lape buvo parašyta, kad namo susirinkime kaimynai nubalsavo prašyti terasą pašalinti, nes kiemas bendras.
Terasą toje vietoje įsirengėme prieš dvejus metus. Butas ankštas, o po langais buvo išmindžiota žolė ir balos. Galvojome, kad vasarą lauke gersime kavą, Ieva galės piešti, o mums nereikės kaskart kur nors važiuoti, kad pabūtume lauke.
Supykau ne vien dėl paties sprendimo. Apie susirinkimą sužinojau tik po visko. Stovėjau su purvinomis nuo gėlių dėžių rankomis, telefonas buvo kišenėje, ir galvojau: kaip galima taip nuspręsti, nė karto normaliai nepasikalbėjus? Tą minutę atrodė, kad kaimynams tiesiog užkliuvo, jog mes pirmi susitvarkėme savo kampą prie langų.
Iš pradžių terasa atrodė visiems patogus sprendimas
Kai atsikraustėme, prie buto buvo žemės lopas, kuriame pavasarį nuolat telkšodavo vanduo. Žmonės per jį trumpindavo kelią nuo stovėjimo aikštelės, todėl po lietaus purvą nešdavo į laiptinę. Po langais kartais rasdavome tuščių skardinių, o vieną rudenį – seną sulankstomą kėdę be vienos kojos. Nesiruošėme atsitverti savo kampo. Tiesiog nenorėjome žiūrėti į tokį vaizdą.
Tomas su draugu sukalė paprastą žemą pakylą iš lentų, pastatė du vazonus ir mažą staliuką. Terasa gavosi nedidelė: keturios kėdės tilpdavo, bet jau reikėdavo pasislinkti. Prieš imdamiesi darbų pasakėme keliems artimiausiems kaimynams, ką ruošiamės daryti, ir niekas neprieštaravo. Viena kaimynė net numojo ranka:
– Bent tų balų po langu nebus.
Pirmoji vasara buvo visai gera. Ieva ten darydavo namų darbus, o mes su Tomu vakarais išsinešdavome vakarienę, nors dažniausiai tai būdavo dešrelės ar agurkų salotos. Kaimyno šuo kartais prieidavo pauostyti vazonų, o vyresnis vyras iš antro aukšto prisėsdavo paklausti, ar neturime kavos. Tada man atrodė, kad sutvarkyta vieta niekam negali trukdyti.
Lapas ant šaldytuvo pakeitė nuotaiką
Pranešimas apie susirinkimą buvo pakabintas bendroje skelbimų lentoje laiptinėje, bet mes jo nepastebėjome. Tą savaitę Ieva sirgo, aš dirbau iš namų ir išeidavau tik į vaistinę bei mokyklą. Vėliau kažkas skelbimą nufotografavo ir įkėlė į namo pokalbių grupę, tačiau ten žinutės eina viena po kitos: siuntiniai, vartų pulteliai, kažkam vėl neveikia domofonas. Matyt, pranešimas tiesiog praslydo. Susirinkimo protokolo kopiją gavome, kai sprendimas jau buvo priimtas.
Gautą lapą prie šaldytuvo prisegėme magnetuku, šalia elektros sąskaitos ir Ievos būrelių tvarkaraščio. Perskaičiau kelis kartus, nors mintis buvo aiški: daliai gyventojų nepatinka, kad bendrame kieme atsirado tai, kas atrodo kaip privati terasa. Tomas iškart sakė, kad nereikia užsiplieksti ir pirmiausia reikia pasikalbėti. Aš atšoviau, kad kalbėtis reikėjo jiems prieš balsavimą. Tą vakarą vienas kitam prikalbėjome dalykų, kurie iš tikrųjų buvo ne apie terasą.
Labiausiai erzino jausmas, kad mus laiko savanaudžiais. Juk sodindavome gėles, aplink pašluodavome, surinkdavome lapus, kuriuos vėjas sunešdavo iš viso kiemo. Vis dėlto po truputį ėmiau matyti ir kitą pusę. Pastačius turėklą, praeiti pro mūsų langus tikrai pasidarė siauriau. O iš gatvės pusės visa tai atrodė kaip mūsų asmeninė kiemo dalis, nors garsiai taip niekada nesakėme.
Pokalbyje paaiškėjo, kad ne vien lentos kėlė problemų
Po kelių dienų užkalbinau kaimynę Rasą, dalyvavusią susirinkime. Iš pradžių ji kalbėjo atsargiai, tarsi lauktų, kad pradėsiu pykti. Paskui pasakė, jog pati terasa jai nėra didžiausia problema. Vasarą mes su draugais porą kartų pasėdėjome ilgiau, o jų miegamojo langas visai netoli. Tai girdėti buvo nemalonu, nes man atrodė, kad garsiai netriukšmavome. Bet po atviru langu ir paprastas juokas, matyt, girdisi kitaip.
Kitas kaimynas pasakė tiesiai:
– Jeigu vieniems galima terasa, rytoj kiti užsimanys sandėliuko ar savo parkavimo vietos.
Panašių minčių jau buvau skaičiusi namo grupėje. Viena moteris nerimavo, kad paskui kas nors pradės tverti lysves, kitas minėjo vaikus su paspirtukais. Viskas susidėjo į vieną bendrą nepasitenkinimą, o mūsų terasa buvo tik jo dalis.
Man vis tiek atrodė neteisinga, kad niekas tiesiog neatėjo pasikalbėti. Tačiau ir mes nebuvome iki galo atviri: paklausėme kelių kaimynų, bet į visus namo gyventojus nesikreipėme. Mes priėmėme tylą kaip pritarimą, nors tyla nebūtinai ką nors reiškia. Kai tai sau pasakiau, pyktis kiek atslūgo. Nusivylimas, aišku, niekur nedingo.
Ar reikėjo iškart ardyti terasą?
Tomas siūlė tuojau kviesti meistrą ir viską išrinkti, kad nereikėtų gyventi su ta įtampa. Aš priešinausi, nes terasa man jau nebuvo vien lentos. Tai buvo mūsų bandymas bent kiek prisijaukinti pirmo aukšto gyvenimą, kai už lango nuolat matai praeivius, mašinas, svetimus šunis. Vis dėlto supratau ir tai, kad užsispyrę tik dar labiau susipyktume su žmonėmis, kuriuos kasdien sutinkame prie pašto dėžučių.
Pasiūlėme dar kartą susitikti kieme, be formalaus susirinkimo ir balsavimo rankomis. Žmonės susirinko su savo nuoskaudomis ir patarimais, viena kaimynė atsinešė termosą kavos. Tą vakarą galutinio bendro sprendimo nebuvo. Sutarėme, kad terasos neplėsime, nuimsime aukštesnę turėklo dalį ir pasiaiškinsime, kaip prireikus ją tvarkingai išardyti, jeigu dauguma ir toliau laikysis tos pačios nuomonės. Man tas neapibrėžtumas nepatiko, bet jis bent jau buvo normalesnis nei pirmasis lapas, palikęs ant turėklo.
Vasaros pabaigoje pakylą išardėme patys. Dalį lentų Tomas sukrovė rūsyje, nors sakiau, kad ten ir taip sunku prasibrauti pro dviračius bei senas padangas. Vazonus palikome, tik pastatėme arčiau sienos, kad neužstotų praėjimo. Vieta dabar plikesnė, o po stipraus lietaus bala vėl atsiranda. Tik nebe tokia didelė, nes pabandėme įdubimą užpilti žemėmis.
Ko išmokau gyvendama ne vien savo bute
Ši istorija priminė, kaip lengva gyvenant pirmame aukšte pradėti galvoti, kad plotas po langu beveik tavo. Iš tiesų jį mato visi, per jį eina kiti žmonės, kiekvienas turi savo įpročius ir ribas. Nemanau, kad visi kaimynai pasielgė gražiai: sprendimas be tiesioginio pokalbio paliko kartėlį. Bet ir mes galėjome anksčiau išklausyti kitus, užuot parodę jau padarytą rezultatą.
Dabar, kai namo grupėje prasideda kalbos apie kiemą, stengiuosi nerašyti piktos žinutės iš karto. Pirmiau pagalvoju, ar mano patogumas nevirsta kieno nors nepatogumu ir ar tikrai suprantu, kas kitus erzina. Bendras kiemas reikalauja daugiau kantrybės negu nuosavas balkonas, nors skamba gal ir banaliai. Terasos nebeturime, su Rasa vėl normaliai pasisveikiname, o Ieva kartais vis tiek išsineša pieštukus ant laiptelio prie lango.
- Prieš ką nors įrengiant prie namo, verta pasikalbėti ne tik su artimiausiais kaimynais.
- Jei kyla nepasitenkinimas, geriau išgirsti konkrečią priežastį, o ne spėlioti apie žmonių piktumą.
- Nereikia painioti įdėtų pastangų su savaime suprantama teise į bendrą vietą.
- Net ir nesutariant naudinga ieškoti sprendimo, po kurio dar galėsi ramiai prasilenkti laiptinėje.
Rūsyje iki šiol guli kelios visai geros lentos. Tomas kartais juokais sako, kad iš jų reikėtų padaryti suoliuką visam kiemui, bet kol kas nieko neplanuojame.



