Nukirtau seną beržą, kuris kasmet užkimšdavo namo latakus, ir tikėjau, kad rudeninis vargas pagaliau baigtas. Po savaitės paskambino savivaldybės darbuotoja ir paklausė, ar turėjau leidimą. Medis augo mano sklype, todėl net nepagalvojau, kad tokiam sprendimui jis gali būti reikalingas.
Beržą radome jau pirkdami namą. Jis stovėjo kiemo pakraštyje, bet didelė lajos dalis buvo pasisukusi į stogą. Vasarą jis man net patikdavo: virtuvėje mažiau kaitindavo saulė, pro langą matėsi judančios šakos. Rudenį visas tas grožis nukrisdavo ant čerpių, terasos ir į latakus, o vos sutvarkius užtekdavo stipresnio vėjo, kad viskas kartotųsi.
Iš pradžių tai laikiau įprasta gyvenimo name dalimi. Paskui ėmiau skaičiuoti, kiek kartų per sezoną lipu tomis pačiomis kopėčiomis. Kartą po smarkesnio lietaus vanduo lataku nebeužtekėjo iki lietvamzdžio ir pasipylė tiesiai prie sienos. Stovėjau kieme su striuke ant galvos ir pykau ant medžio, tarsi jis tyčia būtų išsirinkęs patį nepatogiausią augimo vietą.
Sprendimą priėmiau dar su kibiru lapų
Paskutinį kartą latakus valiau šeštadienį. Lapai buvo sulipę į šlapią masę, pirštinės permirko, o iš apačios žmona kartojo, kad neskubėčiau ir bent jau tinkamai pasistatyčiau kopėčias. Nulipęs pastačiau kibirą ant trinkelių ir pasakiau:
– Viskas. Šiemet jį pjaunam.
Žmona pažiūrėjo į beržą, paskui į mane.
– O galima taip paprastai?
– Mano kiemas. Juk ne parke pjausiu.
Tuo mūsų svarstymas ir pasibaigė. Dabar suprantu, kad žmona uždavė vienintelį klausimą, į kurį tikrai reikėjo atsakyti, o aš pasakiau tik tai, kuo pats tikėjau. Dokumentų neieškojau, savivaldybei neskambinau, medžio statusu nesidomėjau. Sklypo ribas žinojau, beržas neabejotinai augo mūsų pusėje, ir man atrodė, kad to pakanka.
Suradau žmones, kurie sutiko atlikti darbus. Pats prie tokio aukšto medžio su pjūklu lįsti nenorėjau: šalia buvo namas, tvora ir laidai. Sutarėme, kad beržą nuleis dalimis, šakas sutvarkys, o kamieno gabalus paliks man. Tą savaitę galvojau apie darbų kainą ir apie tai, kaip apsaugoti veją. Apie leidimą nepagalvojau nė karto.
Be beržo kiemas pasidarė šviesesnis
Darbų dieną vis žvilgčiojau pro langą. Kai krito viršutinės šakos, buvo truputį gaila, bet šis jausmas greitai dingo, vos pamačiau, kiek atsivėrė dangaus. Į virtuvę pateko daugiau šviesos, o nuo terasos nebereikėjo žiūrėti pro nusvirusias šakas. Vakare sugrėbiau likusias smulkias šakeles ir net nufotografavau kiemą.
– Na, dabar bent latakai bus ramūs, – pasakiau žmonai.
Ji atsakė, kad pirmiausia reikės sutvarkyti vietą aplink kelmą. Aš jau planavau, ką ten sodinsiu ir ar pavyks išfrezuoti likutį bei užsėti žolę. Medis mano galvoje buvo virtęs baigtu darbu: sumokėta, sutvarkyta, problema pašalinta.
Po kelių dienų lijo. Specialiai išėjau pažiūrėti, kaip bėga vanduo. Lataku tekėjo tvarkingai, niekas nesiliejo per kraštus, ir grįžau į vidų patenkintas savo sprendimu. Todėl vėlesnis skambutis taip išmušė iš vėžių: man net minties nebuvo, kad tas pats darbas kam nors gali atrodyti pažeidimas.
Skambutis iš savivaldybės
Telefonas suskambo darbo dieną prieš pietus. Moteris prisistatė savivaldybės darbuotoja, pasitikslino adresą ir paklausė, ar mūsų sklype neseniai buvo nukirstas beržas. Atsakiau iš karto, nes nieko neslėpiau.
– Taip, nukirtome. Labai teršė stogą, užkimšdavo latakus.
– Ar turėjote leidimą šiam medžiui pašalinti?
Kelias sekundes tylėjau. Pirmiausia pajutau ne baimę, o susierzinimą: atrodė, kad kalbamės apie skirtingus dalykus.
– Jis mano sklype augo, – paaiškinau.
– Suprantu. Tačiau ir privačiame sklype medis gali būti saugotinas.
Paklausiau, iš kur apskritai apie tai sužinojo. Darbuotoja atsakė, kad gauta informacija ir aplinkybės tikslinamos. Man iškart ėmė rūpėti, kuris kaimynas galėjo pranešti. Mintyse perėjau visus aplinkinius namus ir prisiminiau, kas tą dieną buvo išėjęs į kiemą. Tik vėliau supratau, kad ieškau žmogaus, ant kurio galėčiau supykti, užuot atsakęs į paprastą klausimą: kodėl pats nieko nepasitikrinau?
Nuosavas sklypas nėra vienintelė sąlyga
Mūsų namas stovi miesto teritorijoje. Beržas buvo senas, storu kamienu, todėl pokalbio metu išgirdau, kad svarbi ne vien nuosavybė, bet ir medžio rūšis, skersmuo bei sklypo naudojimo pobūdis. Turėjau pateikti turimą informaciją ir nuotraukas, kad aplinkybės galėtų būti įvertintos.
Vėliau perskaičiau Aplinkos ministerijos paaiškinimą. Privačioje žemėje, miesto vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijose, beržai laikomi saugotinais, kai jų kamieno skersmuo, matuojamas 1,3 metro aukštyje, siekia 20 cm ar daugiau. Taigi vien argumentas „čia mano namų valda“ neatsako, ar medį galima kirsti be leidimo.
Skaičiau ir vis prisimindavau žmonos klausimą. Ji nebuvo sakiusi, kad beržo kirsti negalima, tik paklausė, ar tikrai galima taip paprastai. O aš net nepatikrinau. Išsirinkau patogiausią paaiškinimą ir pagal jį susiorganizavau visą darbą.
Užkimšti latakai dar nereiškia pavojingo medžio
Vakare papasakojau pažįstamam apie skambutį, ir jis iš karto pasiūlė:
– Tai sakyk, kad bijojai, jog nuvirs ant namo.
Tačiau nebuvau matęs nei atsivėrusių šaknų, nei skilusio kamieno. Beržas mane erzino lapais. Per stipresnį vėją, tiesa, pažvelgdavau į jo viršūnę, bet tokį žvilgsnį turbūt esu metęs į kiekvieną aukštesnį medį prie namų. Iš įprasto nepatogumo nenorėjau daryti istorijos apie skubiai gelbėtą turtą.
Be to, išimtys, numatytos skubiam pavojingų želdinių pašalinimui, siejamos su konkrečiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, po gamtinio ar kito įvykio pasikeitusia būkle ir kilusiu pavojumi. Tai nėra tas pats, kas nuspręsti atsikratyti sveiko medžio dėl kasmet krintančių lapų.
Savivaldybei pateikiau tai, ką turėjau: nuotraukas iki kirtimo, informaciją apie vietą ir paaiškinimą, kodėl priėmiau tokį sprendimą. Apie latakus parašiau taip, kaip buvo. Staiga atsiradusio puvinio ar grėsmingų plyšių nepridėjau.
Kiek mažai reikėjo padaryti iš anksto
Vėliau sužinojau ir apie galimą finansinę pusę. Saugotino medžio pašalinimas gali būti susijęs ne tik su leidimu, bet ir su atkuriamosios vertės kompensacija, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus. Vadinasi, kreiptis iš anksto reikia ir tam, kad savininkas prieš priimdamas sprendimą žinotų jo sąlygas.
Prie pietų stalo pasakiau žmonai, kad reikėjo bent paskambinti. Ji nepradėjo priminti, jog pati manęs klausė. Tik pasakė:
– Būtume sužinoję, tada ir sprendę.
Šis sakinys užkliuvo labiausiai. Elgiausi taip, lyg galėčiau rinktis tik iš dviejų variantų: kasmet lipti valyti latakų arba nukirsti beržą. Nepasidomėjau kitais sprendimais, nepasikviečiau specialisto įvertinti lajos ir neišsiaiškinau leidimo tvarkos. Skubėjau užbaigti vieną erzinantį darbą ir prisidariau kito, gerokai nemalonesnio.
Pro virtuvės langą vis dar matau šviesesnį kiemą, o latakai nuo to beržo lapų nebeužsikemša. Tačiau į likusį kelmą žiūriu kitaip nei pirmą vakarą. Tada jis reiškė, kad pagaliau susitvarkiau. Dabar primena skambutį, kurį turėjau pats atlikti dar prieš užsakydamas pjovimo darbus.



