Spalio pabaigoje susumavau pinigus, gautus už keleivių vežimą, ir iš pradžių apsidžiaugiau: 640 eurų papildomai prie atlyginimo atrodė visai neblogai. Žmona uždavė paprastą klausimą: „O kiek iš jų liko?“ Atsakiau, kad reikia atimti degalus, o ji priminė padangas, tepalus ir tai, kad per mėnesį automobilio rida padidėjo beveik 2000 kilometrų. Atsisėdus su skaičiuotuvu džiaugsmo sumažėjo.
Keleivius per programėlę pradėjau vežioti dėl papildomų pajamų. Pagrindinį darbą turiu ir atlyginimą gaunu laiku, bet namuose nuolat atsirasdavo išlaidų, kurioms nenorėjau imti pinigų iš santaupų. Sugedo skalbyklė, prireikė automobilio remonto, o dar laukė žieminės padangos.
Samprotavau paprastai: automobilį turiu, o porą valandų vakare dažnai praleidžiu prie televizoriaus, tad kodėl jų nepaversti pinigais? Sutvarkiau veiklai būtinus formalumus ir nusprendžiau pabandyti.
Pirmos išmokos atrodė kaip lengvai gauti pinigai
Iš pradžių patiko net pats procesas. Baigdavau darbą, grįždavau namo, pavalgydavau ir vėl išvažiuodavau. Kartais prisijungdavau dar negrįžęs, jei matydavau galįs pakeliui paimti keleivį.
Pirmąsias savaites kiekvieną pervedimą priimdavau kaip priedą. Pagrindinis atlyginimas liko šeimos reikmėms, o čia buvo mano vakarais užsidirbti pinigai. Planavau vieną mėnesį atidėti automobiliui, kitą – nusipirkti ko nors namams.
— Kaip šiandien sekėsi? — klausdavo žmona, kai grįždavau.
— Neblogai. Dar vieną užsakymą gavau jau važiuodamas namo.
Tas paskutinis užsakymas pasitaikydavo dažnai. Iš pradžių ketindavau dirbti iki 9 val., bet tada keleivį tekdavo nuvežti į kitą miesto pusę. Ten atsirasdavo dar vienas pasiūlymas, o grįžti tuščiam atrodė gaila. Namų duris atrakindavau gerokai vėliau, nei buvau žadėjęs.
Vis tiek guodžiausi, kad važinėju ne šiaip sau, bent jau uždirbu.
Į programėlę žiūrėjau dažniau nei į degalų čekius
Spalį vairavau 18 vakarų. Ne visus vienodai: kartais tik pusantros valandos, kartais net 4 valandas. Mėnesio gale nuo prisijungimo iki darbo pabaigos susidarė maždaug 54 valandos.
Už tą laiką, jau atskaičius platformos komisinį mokestį, į mano sąskaitą pervesta 640 eurų. Būtent šią sumą ir vadinau uždarbiu. Mokesčių nuo savo veiklos iš jos dar nebuvau atidėjęs.
Bėda ta, kad pinigai ateidavo dalimis, o ir išlaidos būdavo išsibarsčiusios. Vieną vakarą įsipildavau degalų už 30 eurų, kitą – už 40. Tuo pačiu automobiliu važiuodavau ir į pagrindinį darbą, ir apsipirkti, todėl mintyse viską sumaišydavau.
Kai tekdavo pilti daugiau, sakydavau sau, kad šį mėnesį apskritai daug važinėjome. Nors didžiausia papildomos ridos dalis atsirado būtent vakarais.
Žmonos klausimas sugadino gražų mėnesio rezultatą
Vieną sekmadienį pareiškiau, kad spalio bandymas visiškai pasiteisino, ir parodžiau telefone susumuotus pervedimus.
— 640. Už vakarus, — pasakiau.
— O kiek iš jų liko?
— Na, degalai…
— O automobilis nuo tų kelionių visai nesidėvi?
Iš pradžių supykau. Pasirodė, kad mano pastangos nuvertinamos. Aš po darbo dar važinėju, grįžtu pavargęs, o ji pirmiausia ieško, kodėl rezultatas ne toks geras.
— Tepalus juk ir taip keistume, — atsakiau.
— Keistume. Tik kada?
Šito pokalbio tęsti nenorėjau. Tačiau vėliau atsiverčiau užrašytą ridą ir pamačiau, kiek kilometrų prisukau. Vien dėl keleivių vežimo jų buvo beveik 2000: kelionės su keleiviais, privažiavimai jų paimti ir persikėlimai ten, kur tikėjausi gauti kitą užsakymą.
Iš 640 eurų pirmiausia dingo 250
Pagal užrašytas keliones ir degalų pylimus apskaičiavau, kad keleivių vežimui sunaudoti degalai man kainavo apie 250 eurų. Tai ne visa mėnesio automobilio sąskaita, o tik papildomai veiklai priskirta dalis.
Liko 390 eurų. Dar neblogai, pagalvojau. Tačiau tada pabandžiau įvertinti tai, ko nesumoku kaskart grįžęs namo.
Padangos dėvisi po truputį. Su kiekvienu kilometru artėja alyvos keitimas. Stabdžiai ir važiuoklė taip pat nelaukia, kol nuspręsiu, kad jau pakankamai uždirbau. O parduodant automobilį papildoma rida niekur nedings.
Savo skaičiavime automobilio dėvėjimuisi ir būsimai priežiūrai numačiau dar 190 eurų. Tai nebuvo tą mėnesį servise palikti pinigai ir ne visiems tinkanti norma. Tai buvo mano pasirinktas rezervas, atsižvelgiant į savo automobilį ir nuvažiuotą atstumą.
Atėmus šią sumą, iš 640 eurų liko 200.
Kurį laiką spoksojau į tą skaičių. Kadangi automobilio remontui pinigų tą mėnesį dar neišleidau, buvo labai lengva apsimesti, kad tie 190 eurų irgi mano.
Du šimtai eurų atrodė kitaip, kai prisiminiau valandas
Likusius 200 eurų padalijau iš maždaug 54 valandų ir gavau apie 3,70 euro už valandą. Ir tai dar prieš veiklos mokesčius bei kitas smulkesnes išlaidas.
Nenorėjau iš karto pripažinti, kad žmona buvo teisi. Kelias minutes dar ieškojau argumentų: gal spalį tiesiog prastai pasirinkau laiką, gal per daug laukiau, gal reikėjo važinėti savaitgaliais.
Gal ir reikėjo. Bet tai nepakeitė to, ką padariau per konkretų mėnesį. 18 vakarų išvažiavau iš namų, o dalis pinigų, kuriuos vadinau uždarbiu, iš tikrųjų turėjo atitekti kitam degalų pylimui ar būsimam remontui.
Nuėjau į virtuvę.
— Suskaičiavau, — pasakiau.
Žmona pažiūrėjo į mane ir daugiau nieko neklausė.
— Mažiau, nei galvojau.
Ji tik linktelėjo. Nuo to kažkodėl palengvėjo. Bent jau nereikėjo ginčytis su akivaizdžiais skaičiais.
Dabar prieš išvažiuodamas galvoju, kiek kainuos visas vakaras
Keleivių vežimo iš karto nemečiau, bet nustojau važiuoti vien todėl, kad turiu laisvą vakarą. Pradėjau atskirai žymėtis darbo laiką, veiklos kilometrus ir išlaidas. Taip pat atsidedu pinigų mokesčiams ir automobilio priežiūrai, užuot visą pervedimą laikęs laisvai išleidžiamu.
Atsisakiau ir įpročio būtinai gauti paskutinį užsakymą. Jei nusprendžiu baigti, važiuoju namo. Kitaip mano 2 papildomo darbo valandos labai lengvai virsta 4.
Labiausiai pasikeitė atsakymas į klausimą, kiek uždirbau. Anksčiau iš karto įvardydavau sumą, kurią pervedė programėlė. Dabar pirmiausia noriu žinoti, kiek jos liko po visų išlaidų.
Spalio 640 eurų telefono ekrane atrodė gražiai. Tačiau šeimos biudžetui svarbesni buvo tie 200 eurų, iš kurių dar reikėjo atsidėti mokesčiams, ir 18 vakarų, kuriuos dėl jų praleidau kelyje.



