Kai po vakarienės visi dar sėdėjome virtuvėje, pasakiau sūnui, kad nuo kito mėnesio prašau jo prisidėti prie namų išlaidų 200 eurų. Vyras tuoj padėjo šakutę: „Tu rimtai? Iš savo vaiko pinigus imsi?“ Sūnui 28-eri, dirba visą dieną, o už maistą ir sąskaitas iki šiol mokėdavome mes. Tą vakarą pirmą kartą garsiai pripažinau, kad man tai darosi per sunku.
Sūnus žvilgtelėjo čia į mane, čia į tėvą. „Čia dabar kažkas atsitiko?“ – paklausė. Atsakiau, kad nieko staigaus nėra. Tiesiog visas jo atlyginimas lieka jam, o mūsų atlyginimai dalijami trijų žmonių poreikiams.
– Mes juk šeima, – įsiterpė vyras.
– Todėl ir kalbuosi su jumis abiem, – atsakiau. – Nenoriu dar vieną mėnesį stovėti parduotuvėje ir skaičiuoti, ką padėti atgal, kai namuose visi galvoja, kad mums visko pakanka.
Po studijų kalbėjome tik apie kelis mėnesius
Sūnus grįžo gyventi pas mus baigęs studijas. Darbo dar neturėjo, tad apie pinigus net negalvojome. Sakėme: atsistok ant kojų, šį tą susitaupyk, tada spręsi, kur nori gyventi. Jo kambaryje pakeitėme seną čiužinį, atlaisvinome spintos lentynas ir džiaugėmės, kad vėl dažniau matysime vienas kitą.
Darbą jis susirado, vėliau pakeitė į geresnį. Nusipirko automobilį, su draugais išvažiavo atostogų. Jo pinigų neskaičiavome, o klausimas, kiek laiko jis dar gyvens pas mus, vis likdavo kitam kartui. Kai užsimindavau apie nuomą, sūnus atsakydavo, kad dabar viskas labai brangu ir geriau pataupyti.
Aš pati tam pritardavau. Net draugėms sakydavau, kad nėra prasmės mokėti už butą, jei namuose vietos pakanka. Tik niekada neaptarėme, ką jo taupymas reiškia mums: pilnesnį šaldytuvą, daugiau skalbimo, didesnes vandens sąnaudas ir vakarienę žmogui, kuris grįžta vėliau nei mes.
Sūnus nebuvo nei grubus, nei nedėkingas. Paprašytas parnešdavo sunkius pirkinius, nuvežė mane pas gydytoją, sutvarkė namų internetą. Bet pats niekada neklausė, ar nereikėtų prisidėti prie sąskaitų. Taip ilgai nieko neprašėme, kad jis, matyt, nematė priežasties ką nors keisti.
Vyras nuogąstavo, kad sūnus pasijus nepageidaujamas
Po tos vakarienės sūnus nuėjo į savo kambarį, o mudu su vyru likome virtuvėje. Jis kalbėjo tyliau, bet man nuo to lengviau nepasidarė: „Galėjai bent su manimi pirmiau pasitarti. Dabar atrodė, kad nori jį iškraustyti.“
Paklausiau, kuriame mano sakinyje jis išgirdo apie iškraustymą. Prašiau 200 eurų bendroms išlaidoms. Nei jo kambario atimti, nei daiktų į koridorių mėtyti neketinau.
– Mano tėvai iš manęs nieko neėmė, – pasakė vyras.
– O kiek metų gyvenai pas tėvus jau dirbdamas?
Jis kurį laiką tylėjo. Išsikraustė 23-ejų, kai pradėjome gyventi kartu. Pasakiau, kad nenoriu lyginti, kas kada sukūrė šeimą, tačiau apsimetinėti, jog mūsų sūnus vis dar studentas be pajamų, daugiau nebegaliu.
Tada vyras pasiūlė pats daugiau mokėti už maistą. Atsakiau, kad gerai būtų kartu peržiūrėti visas mūsų išlaidas, bet mano klausimas nesikeičia: kodėl dirbančio suaugusio žmogaus dalį turime pasidalyti tik mudu?
Sūnaus atsakymas mane labiausiai suglumino
Kitą vakarą sūnus pats atėjo pasikalbėti. Buvau nusiteikusi gintis, todėl net pasukau į save ant stalo gulėjusias sąskaitas. Jis jų nesiekė.
– Mama, aš galvojau, kad jums gerai, – pasakė. – Tu juk visada sakei, kad kol galiu, geriau taupyčiau.
Tas sakinys mane sustabdė, nes taip iš tiesų buvau sakiusi. Ir apie nuomą, ir apie brangų pragyvenimą, ir kad nėra ko skubėti iš namų. Jis rėmėsi susitarimu, kurio mes patys niekada aiškiai nepakeitėme.
Prisipažinau, kad anksčiau man atrodė kitaip. Dabar pradėjau justi pyktį, kai jis savaitgaliui išvažiuoja, o aš prieš atlyginimą atidedu savo pirkinį. Nenorėjau, kad tas pyktis virstų priekaištais dėl kiekvienos jo išgertos kavos ar suvalgyto jogurto.
– O kodėl 200? – paklausė jis.
Parodžiau kelių savaičių maisto čekius ir užrašytas bendras sąskaitas. Paaiškinau, kad nebandau skaičiuoti jam kiekvieno kąsnio kainos. Noriu reguliaraus įnašo, kurį galėčiau numatyti planuodama mėnesį.
Jis paklausė, ar pervesti man, ar tėčiui. Buvau prisigalvojusi tiek galimų ginčų, kad į šį paprastą klausimą neatsakiau iš karto.
Dėl pinigų susitarėme, o dėl vakarienių reikėjo kalbėtis dar kartą
Vyras mūsų susitarimą priėmė nenoriai. Sakė nenorįs, kad namai sūnui virstų bendrabučiu. Sūnus pats jam atsakė, kad 200 eurų mokėjimas to nepakeis. „Tėti, man darbe pietūs ir automobilio išlaidos irgi kainuoja. Aš suprantu, kad čia ne viskas savaime atsiranda.“
Pirmąjį pavedimą gavau jo atlyginimo dieną. Mokėjimo paskirtyje buvo parašyta „Namams“. Padėkojau žinute ir tą vakarą apie tai daugiau nekalbėjome.
Po savaitės paaiškėjo, kad viena dalis liko neaptarta. Sūnus grįžo po 9, atidarė šaldytuvą ir paklausė, kas vakarienei. Aš tą dieną grįžau vėlai ir pasidariau tik sumuštinių. Jis atsiduso: „Tai dabar dar pačiam gamintis?“
Atsisukau į jį. Pamatęs mano veidą, jis tuoj pridūrė, kad pasakė ne taip, kaip norėjo. Pasikalbėjome dar kartą – šįkart apie tai, kad jo įmoka nėra pažadas kas vakarą padėti ant stalo paruoštą lėkštę. Sutarėme pranešti, kas kada valgys namuose, ir pasidalyti kelias savaitės vakarienes.
Praėjus mėnesiui vyras paklausė sūnaus, ar dėl tų pinigų jam tikrai nesunku. Sūnus tuo metu pjaustė daržoves savo gaminamai vakarienei.
– Jeigu bus sunku, pasakysiu, – atsakė jis. – Dabar paduok keptuvę.
Vyras ištraukė ją iš spintelės. Aš sėdėjau prie virtuvės stalo ir pirmą kartą po ilgo laiko laukiau, kol vakarienę man paruoš kas nors kitas.
